Popiežius Pranciškus, šeštadienį grįžęs iš ligoninės, sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje vadovavo Didžiąją savaitę pradedančioms Verbų sekmadienio Mišioms.
Nors per Verbų sekmadienio procesiją ir prie Eucharistijos aukos altoriaus jį pavadavo kardinolų kolegijos vicedekanas Leonardo Sandri, pats Pranciškus pradėjo iškilmes liturginiu pasisveikinimu, jis pats pasakė homiliją ir pabaigoje suteikė palaiminimą.
Popiežius Pranciškus atvyko į Šventojo Petro aikštę Verbų sekmadienio apeigoms, kitą dieną po to, kai buvo paleistas iš ligoninės, kur pateko dėl bronchito, praneša AFP-BNS.
Pranciškaus hospitalizacija dėl kvėpavimo sunkumų sukėlė nuogąstavimų, kad jis negalės dalyvauti apeigose svarbiausią krikščionių kalendoriaus savaitę.
Tačiau 86 metų pontifikas žadėjo, kad dalyvaus Verbų sekmadienio apeigose, ir pamojavo susirinkusiesiems, kai popiežiaus automobiliu buvo vežamas į Vatikano aikštę, papuoštą tūkstančiais gėlių ir kitokių augalų.
Jis atrodė rimtas, kai Vatikano aikštėje 30 000 žmonių akivaizdoje pradėjo Verbų sekmadienio mišias.
Verbų sekmadienis žymi Jėzaus atvykimą į Jeruzalę prieš jo nukryžiavimą. Per Velykas, kurios šiemet minimos balandžio 9 dieną, krikščionys švenčia Jėzaus prisikėlimą iš numirusių.
Praleido tris dienas ligoninėje
Šeštadienį, kai Pranciškus po trijų parų paliko Romos Gemelli (Džemelio) ligoninę, popiežius šypsojosi ir maloniai bendravo su minia.
Kažkieno paklaustas, kaip jaučiasi, jis su šypsena ištarė: „Aš vis dar gyvas!“
Pastaraisiais metais 1,3 mlrd. pasaulio katalikų vadovas vis dažniau susiduria su sveikatos problemomis, įskaitant kelio problemas, dėl kurių yra priverstas naudotis neįgaliojo vežimėliu arba ramsčiuotis lazdele.
Pranciškus blogai pasijuto trečiadienį po bendrosios audiencijos Šv. Petro aikštėje, tačiau jo būklė pagerėjo išrašius antibiotikų.
Ši hospitalizacija buvo antroji nuo 2021 metų, kai jam buvo atlikta storosios žarnos operacija, taip pat Gemelli ligoninėje.
Pastaraisiais metais vis didėjančios Pranciškaus sveikatos problemos sukėlė visuotinį susirūpinimą, įskaitant spėliones, kad jis gali nuspręsti išeiti į pensiją, o ne likti dirbti iki gyvenimo pabaigos.
Praėjusį mėnesį sukako 10 metų, kai Pranciškus tapo pasaulinės Katalikų Bažnyčios vadovu.
Pranciškus ne kartą yra sakęs, kad svarstytų galimybę atsistatydinti, jei sušlubuotų sveikata, tačiau anksčiau šiemet pareiškė, kad kol kas neketina pasitraukti.
„Jis tai padarė dėl mūsų”
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Šis šauksmas – tai vieninteliai Jėzaus ant kryžiaus ištarti žodžiai. Šie žodžiai, sakė popiežius Pranciškus Verbų sekmadienio Mišių homilijoje, mus priartina prie Kristaus kančios slėpinio esmės, praneša „Vatican News”.
Tragiškiausią savo gyvenimo valandą Jėzus patiria Dievo apleidimą. Jis mato uždarytą dangų, žino, kad atsidūrė ties tamsiausia riba, jaučia, kaip viskas dūžta, kaip žlunga bet koks tikrumas. Iš jo lūpų išsiveržia šis skausmingiausias „Kodėl?!“
Pranciškus paaiškino, kad Biblijoje veiksmažodis „apleisti“ yra labai stiprus ir kad jis vartojamas tik aprašant ypatingo skausmo akimirkas: žlugusią meilę, atmetimą, išdavystę. Kristus sau ant pečių užsikrovė visą šiuo žodžiu nusakomą blogį, visą pasaulio nuodėmę. Pasiekęs savo aukos viršūnę jis, viengimis ir mylimas Sūnus, patyrė tai, kas jam buvo labiausiai svetima, – Dievo nutolimą.
Pasak Pranciškaus, čia savaime kyla klausimas, kodėl Jėzus tai padarė. Atsakymas yra tik vienas: jis tai padarė dėl mūsų. Jis mus atjaučia ir myli iki kraštutinumo. Jis nori būti su mumis iki galo, kad nė vienas niekada nebūtų vienišas, kad nemanytų, jog neturi išeities. Jėzus patyrė apleistumą, kad nepaliktų mūsų nevilties įkaitais ir amžinai būtų šalia mūsų.
Jėzus patyrė apleistumą, kad nepaliktų mūsų nevilties įkaitais ir amžinai būtų šalia mūsų.
Jėzus dėl mūsų patyrė kraštutinį apleistumą, kad neprarastume vilties, kai pasijuntame priremti prie sienos, pasiklydę aklavietėje, nugrimzdę į bedugnę, kai susiduriame su klausimais, į kuriuos žmogus nėra pajėgus atsakyti. Žinokime, kad tos akimirkos nėra pabaiga, nes Jėzus pats patyrė kraštutinį apleistumą, iš meilės jis prisiėmė visą mus gyvenime ištinkantį apleistumo skausmą.
Jis tai padarė, kad mes kiekvienas galėtume sakyti: mano nuopuoliuose, mano apleistume, visada, kai jaučiuosi išduotas, atstumtas ir paliktas, tu, Jėzau, esi šalia; tu esi su manimi mano nesėkmėse, kai jaučiuosi klystantis ir prapuolęs, kai nebegaliu susitvarkyti, tu esi su manimi mano neatsakytuose „Kodėl?“.
Jei Jėzus iš meilės mums nusileido į pačias tamsiausiais ir skausmingiausiais žmogaus egzistencijos gelmes, mes negalime likti abejingi kitų skausmui, sakė popiežius. Mums parodyta beribė meilė mūsų akmenines širdis turi paversti jautriomis širdimis, sugebančiomis atjausti. Apleistasis Kristus prašo mylėti jį kituose apleistuose žmonėse. Kiekviename vargstančiame, kenčiančiame ir apleistame žmoguje jis mus prašo matyti jį, Apleistąjį.
Popiežius paiminėjo vieną konkretų apleistumo atvejį: pernai rudenį mirė iš Vokietijos kilęs benamis, naktį prisiglaudęs tarp Šv. Petro aikštę juosiančių kolonų.
Ant kryžiaus kraštutinį apleidimą išgyvenęs Jėzus prašo mus akimis ir širdimis matyti šio pasaulio apleistuosius. „Mums, Apleistojo mokiniams, nė vienas negali būti apleistas, nė vienas negali būti paliktas likimo valiai, – sakė popiežius, – nes visi atstumtieji ir apleistieji yra gyvieji Kristaus paveikslai. Jie primena mums jo beprotišką meilę, jo apleistumą, gelbstintį mus nuo vienatvės ir apleistumo.
Broliai ir seserys, prašykime šiandien šios malonės: mokėti mylėti apleistąjį Jėzų, mokėti mylėti Jėzų kiekviename apleistame žmoguje, kiekviename atstumtajame. Prašykime malonės mokėti matyti ir atpažinti Viešpatį, kuris šaukia jų lūpomis. Neleiskime, kad jų balsai išnyktų kurtinančioje abejingumo tyloje. Dievas nepaliko mūsų vienų, dėl to mes rūpinkimės tais, kurie yra palikti vieni. Tik tada būsime tikri mokiniai to, kurs dėl mūsų „apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Jis visiškai save apiplėšė dėl mūsų.
Padėkojo už maldas
Verbų sekmadienio Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius Pranciškus vadovavo tradicinei sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldai. Šia proga popiežius visiems padėkojo už artumą ir maldas šiomis dienomis, kai jis buvo ligoninėje.
Atskirą sveikinimą popiežius skyrė italams – įvairių katalikiškų judėjimų nariams, – dalyvaujantiems „Taikos karavane“, kuris šiomis dienomis nuvyko į Ukrainą. „Kartu su įvairiais būtiniausiais daiktais jie neša Italijos žmonių artumą kenčiančiai ukrainiečių tautai, o šią dieną jie dovanoja alyvmedžio šakeles – Kristaus taikos simbolį. Prie šio gesto ir mes prisijungiame malda, kuri ypatingai karšta tebūna Didžiosios savaitės dienomis.“
Galiausiai popiežius visiems palinkėjo dvasiškai vaisingos Didžiosios savaitės.
„Broliai ir seserys, šiandiene švente įžengėme į Didžiąją savaitę. Linkiu jums ją išgyventi taip, kaip mus moko šventosios Dievo tautos tradicija, t. y. lydėti Viešpatį Jėzų su tikėjimu ir meile. Mokykimės iš mūsų Motinos, Mergelės Marijos. Ji sekė paskui savo Sūnų širdies artumu, buvo viena siela su juo ir, net to nesuprasdama, kartu su juo visiškai atsidavė Dievo Tėvo valiai. Tegul Dievo Motina padeda mums išlikti arti Jėzaus, esančio kenčiančiuose, atstumtuose, apleistuose žmonėse. Visiems geros kelionės Velykų link!“, kalbėjo Pranciškus.
