Demografijos tema paskutiniu metu gražiai įsisuko. Nuo gruodžio vidurio akis užkliuvo už pagausėjusių straipsnių demografijos, vaikų temomis (vienas iš jų ir mano).
Tai, bei pokalbis Marijos radijuje šia tema, atgaivino susidomėjimą ir tuo, ką galime vadinti vaikų teisių politika ar vaikų teisėmis. Be abejo, tai dalis bendros tematikos apie vaikų auklėjimą, kas man, kaip šviežiai keptam šeimos vyrui, kasdien darosi vis aktualiau.
Prieš kelis mėnesius teko dalyvauti mokymuose, kurių tema buvo saugios aplinkos kūrimas mūsų bendruomenėse. Daugiausiai kalbėta apie tvarkingą renginių nepilnamečiams organizavimą, korektiškus santykius su vaikais, kylančių iššūkių sprendimą bei šios srities įstatyminę bazę. Šis straipsnis – trumpa šių mokymų refleksija, jų metu iškilusių įdomių filosofinių apmąstymų apie vaikų auklėjimą ir vaikų teisių politiką rinkinys.
Saugi vaikystė
Dar net neprasidėjus mokymams, užkliuvau už frazės „saugi aplinka“. „Kurti saugią aplinką vaikams“ buvo viena dažniausių mokymų lektorių kartojamų frazių, su kuria sunku nesutikti. Negi sakysi „aš – už nesaugią aplinką vaikams!“.
Įdomu, kad panašus argumentas buvo naudojamas tiek Covid-19 pandemijos metu, tiek viešosiose erdvėse įvedant vis daugiau stebėjimo kamerų, tiek valstybėms renkant duomenis apie savo piliečių gyvenimą. Netgi Rusijos karo prieš Ukrainą metu – iki šiol girdime Kremliuje sėdinčio nusikaltėlio svaičiojimus apie jo imperijos saugumą.
Ar nėra taip, kad gyvenimas iš esmės nėra saugus, iš prigimties? Išeini į lauką ir nežinai, kokia plyta ant galvos nukris. Nereikia nė išeiti į lauką – ir namuose gali užpulti kokia zaraza! Ar saugus gyvenimas nėra sterilus gyvenimas? Be nuotykių, be padūkimo, be iššūkių? Ar tokiu atveju norėjimas saugumo, niekaip konkrečiai neapibrėžto, tėra tik utopija? Skambi frazė kitų tikslų siekiančiųjų rankose? Frazė, po kuria galima pakišti bet ką. Nesibaigianti kova už saugumą, kaip kad šiuo metu populiaria tapusi nesibaigianti kova prieš „rasizmą, seksizmą, homofobiją“ ir t. t.
Vaikui pati nesaugiausia vieta yra namai. Kaip ir pati saugiausia. Vaikui didžiausia grėsmė – jo tėvai, nes nuo jų jis ir yra labiausiai priklausomas. Kartu tai ir didžiausias džiaugsmas bei pagalba, būtent dėl tos pačios priklausomybės. Kas būtų, jei nepasitikėtume jais ir kiekvieną tėvą bei mamą laikytume potencialiu nesaugios aplinkos kūrėju?
Šeimyninis freimingas
Mokymai tęsiasi, galva vis sunkėja nuo filosofinių minčių. Kita lektorė parodo filmą vaikų teisių ir smurto šeimoje tema. Net burna atvipo.
Rugsėjį teko dalyvauti mokymuose apie dezinformaciją ir vadinamąjį freimingą (pažodžiui – „įrėminimas“) – kaip medijų pagalba yra konstruojama tam tikra žinia ir mūsų nuomonė apie ją. Bežiūrint tą filmuką iškart ir toptelėjo – va, čia juk puikus freimingo pavyzdys, tiesiog idealus.
Trumpai: filme vaizduojama šeima, su pašlijusiais santykiais. Tėvai pasakoja apie gyvenime kilusius iššūkius – iššūkius po gimdymo, iššūkius dėl ankstyvų vedybų, užsimena apie norą išsaugoti santuoką, pasakoja apie vaiką. Vaikas pasakoja apie meilės, kurios negauna iš tėvų, trūkumą, koks yra neprižiūrėtas ir apleistas. Trumpai tariant – šeima, susidurianti su dideliais iššūkiais.
Tačiau. Esminė freimingo mintis yra tai, jog mums gali būti pristatomas ribotas informacijos kiekis, mes tiesiog negalime pamatyti visko. Apie tą pačią problemą galima kalbėti iš įvairių kampų, o nuo to, kurį tau pateiks, priklausys kokia nuomonė susiformuos. Galbūt ne atvirai, bet per paslėptus, subtilius kontekstus ir užuominas (niekas juk nemėgsta atviro melo…).
Būtent tų subtilių kontekstų ir užuominų šiame filmuke buvo sočiai. Štai mama ir tėtis aprengti pilkai, vaikas – baltai. Aiški simbolika – balta yra tyrumo, nekaltumo spalva, o pilka – … Toliau, kodėl kalbama apie šeimos problemas? Ar yra namų be dūmų? Kodėl paimama tik viena dalis šeimyninio gyvenimo? Apskritai, kodėl smurto prieš vaikus temai iliustruoti buvo rodoma defektyvi šeima, jeigu tai net nebuvo pagrindinė mokymų tema? Kodėl ne dokumentika apie defektyvias vaikų teisių tarnybas? Priekabiaujančius mokytojus, paradams išstatomus ir seksualizuojamus vaikus?
Nežinau ar sąmoningai, ar nesąmoningai kūrėjai (bei lektorė) pasirinko būtent tokią tematiką, tačiau bet kuriuo atveju yra perduodamos mažiausiai trys žinutės: 1. Vaikai visada yra geri, o tėvai blogi 2. Šeima – smurto ir nesantaikos lizdas 3. Vėlink vedybas. Ir tai šalyje, kuri yra demografinėje krizėje… Ar mes siekiame visokiais būdais padėti su problemomis susiduriančioms šeimoms, ar mes tiesiog norime jų turėti? Kaip ir tada neturėti vaikų apskritai, ar blogose, ar gerose šeimose. Juk jei netenkame galvos, nebėra reikalo verkti dėl slenkančių plaukų.
Didelės valstybės maži vaikai
Ta pati lektorė man įsiminė ir tuo, kad savo pristatymo, kaip elgtis susidūrus su smurtu prieš vaikus ašimi padarė nuolat kartojamą mintį „praneškit tarnyboms“. Pamatei – pranešk. Turi įtarimą – pranešk, nedelsk.
Čia liečiama dar viena didžiulė skirtis, vienas esminių politinių klausimų: kiek galios galima atiduoti valstybei? Neišėjo man patylėti ir per refleksiją pabandžiau savais žodžiais paaiškinti mane itin žavintį subsidiarumo principą, vieną iš keturių pamatinių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principų, įvestą popiežiaus Pijaus XI.
Jo pagrindinė mintis yra tai, kad visuomenėje turime mažiausiai tris žmogaus gyvenimui esmines institucijas (socialines asociacijas) – Bažnyčią, šeimą ir valstybę. Kiekviena iš jų turi savo funkciją ir nesikiša viena į kitos reikalus. Kodėl? Nes kiekviena institucija geriausiai atlieka savo funkcijas ir nei viena iš kitų institucijų to nepadarytų geriau. Tad ir atlieki tai, ką gali atlikti geriausiai, o pas „kaimynus“ nelendi ir taškas. Gali tik padėti jiems tinkamai atlikti jų pačių funkcijas. Šis principas taip pat teigia ir tai, jog aukštesnio lygio institucijos (ypač valstybė, kuri labiausiai kėsinasi į kitų institutų funkcijas) privalo gerbti žemesnius institutus ir bendrą visuomenių visuomenėje tvarką.
Taigi ar valstybei neatiduodama per daug galių leidžiant jai kištis į šeimos reikalus ir patikint žmonių tarpusavio santykių reguliavimą? Rodos, vyraujanti nūdienos politinė ideologija yra liberalizmas, teigiantis asmens laisvę ir prieštaraujantis pertekliniam valstybės kišimuisi tiek į ekonomiką, tiek į privatų gyvenimą. Tačiau, kodėl liberali visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai (pats tokiu buvau, tai šūvis į koją) gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai?
Tik įsivaizduokime: vienoje pusėje bevaikė jauna vaikų teisių tarnybų darbuotoja (su policijos būriu užnugaryje), o kitoje – daugiavaikė šeima, kad ir neideali. Netgi matuojant Vakarų pasaulio normomis tai – nesuprantamas dalykas. Amerikiečiai turi „draugą“ koltą, kuris saugo jų namus, teises ir gina nuo tokių tarnybų. JAV konstitucija parašyta stipriai remiantis anglų filosofo, liberalizmo tėvo J. Locke‘o teorija apie valstybę ir jos kilmę. Locke‘as teigia, jog žmogaus gyvenimas, laisvė ir nuosavybė yra iš prigimties jam priklausantys dalykai, ne kažkieno suteikiami. Ir priklausantys netgi ne jam, bet socialinės prigimties būklės atomui, t. y. mažiausiai visuomenės sudedamajai daliai, kas, be abejo, yra šeima, nes tik ji geba reprodukuotis ir plėstis. Ir tik tada, tiems „atomams“ nesutariant dėl išteklių ir teisių, atsiranda valstybė, ne atvirkščiai.
Bet grįžkim prie vaikų. Taigi, iškart informuoti valstybę. Ne bandyti spręsti vietoje, artimiausioje aplinkoje su artimiausiais žmonėmis, žemesniame socialiniame institute, vietinėje bendruomenėje, bet iškart pranešti valstybei ir jos tarnyboms. Ir jos viską išspręs. Ir viskas bus kaip buvę. Ar tik man vienam tai skamba kaip vaikiška iliuzija?
Taip, buvau tarp eilučių apkaltinas propaguojantis nusikaltimų prieš vaikus dangstymu, tad kartoti nebūtina.
Nusikaltėliai
Su tuo susijęs ir dar vienas įdomus reiškinys. Nusikaltėliai. Viso seminaro metu, o jis vyko krikščioniškoje aplinkoje, apie tuos žmones, kurie smurtauja prieš vaikus ar įvykdo lytinio pobūdžio nusikaltimus, buvo kalbama kaip apie „juos“. Kažką svetimo ir tolimo. Lyg kokius blogiečius ateivius, kurie iš nežinia kur atskrido, pridirbo niekšybių, o dabar reikia jiems duoti į skūrą ir grąžinti atgal į kosmosą (ar bent jau izoliuoti nuo visuomenės). Vėlgi, mes/jie skirties akcentavimas yra tipinis freimingo pavyzdys.
Lektorė minėjo, jog šiuos nusikaltimus dažniausiai įvykdo amžiaus vidurio krizę patiriantys 35-45 metų vyrai, dažnai ir iš gerų, pavyzdinių šeimų. Bet tame ir yra šių nusikaltėlių-kosmonautų paradoksas. Gi juo gali būti ir tavo vyras, ir brolis, ir draugas ar net tavo vaikas. Jie visi yra žmonės iš mūsų aplinkos, kažkam netgi patys brangiausi žmonės. Tai ne ateiviai iš kosmoso. Kodėl nieko nekalbama apie jų motyvus ir, svarbiausia, o tai kaip jiems padėti? Iškviesti valstybę? Ar iš kalėjimų žmonės išeina geresni nei atėjo, tampa geresniais krikščionimis?
kodėl liberali visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai?
Žmogaus prigimtis tokia, kad mieliau konfliktus sprendžiame be teisinės sistemos įsikišimo. Nes nelabai ja ir pasitikim, net ir demokratiškose šalyse. Įsuktas į teisinę sistemą, nebesi moralės, o tik teisės subjektas.
O žmonės klysta. Nusideda. Daug klaidų ir konfliktų išsprendžiama šeimoje. Kiti sprendžiami artimiausioje aplinkoje – giminėje, vietos bendruomenėje, mokykloje. Tam žmogui ir naudingas daugiasluoksnis socialinis tinklas – dalyvavimas skirtingose bendruomenėse, skirtingose žmonių asociacijose užtikrina, kad patekęs į krizę, į bėdą, tiek pačiam suklupus ar patyrus skriaudą, neliksi vienas su savo bėda ir tau bus suteikta tinkama pagalba iš žmonių, kuriems tikrai rūpi, o ne kurie už tai gauna atlygį. Subsidiarumo principu remiasi tiek Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, tiek Europos Sąjungos veikimas. Nesuprantu, kodėl negalima jo naudoti suaugusių ir vaikų santykiuose…
Negaliu nepaminėti, jog paskutinę seminaro dieną kaip tik ir buvo pristatyta nedidelė, savanorišku pagrindu ir gera valia veikianti organizacija, užsiimanti streso, kurį patiria vaikai įsukti į teisinius procesus, mažinimu, visokeriopa pagalba tokiais atvejais. Puikus vadovavimosi subsidiarumo principu pavyzdys!
Vietoje epilogo
Taigi, aptarus saugią aplinką, supratus, kiek patys esame neišprusę šioje srityje ir kaip svarbu nevengti kreiptis į specialistus bei valstybės tarnybas, kyla išganinga mintis: o gal reikia įvesti tėvams leidimus auginti vaikus? Štai pora nori turėti vaikų, bet valstybė, rūpindamasi būsimo vaiko gerove, pareikalauja sutuoktinių baigti atitinkamus mokymus, gauti pedagoginių-psichologinių žinių pažymėjimą, higienos pažymėjimą, teisėto darbo su vaikais kodą (o kas jeigu seksualinis nusikaltėlis susilaukia vaiko?). Praėjus kursus, gauni pažymėjimą, galiojantį tam tikrą laiką, kuris suteikia teisę turėti ir auginti vaikus. Reguliavimai šioje srityje tik didėja, tad kas penkis metus vyksta žinių atnaujinimai.
Be abejo, stengiuosi nepiktai ironizuoti. Bet išties, ši logika pasibaisėtinai panaši į tą, kurios pagrindu kuriamos „vaikų teisių apsaugos“ tarnybos ir lipdomas visas šiuolaikinės šeimos modelis, vaiko ir vaikystės samprata. Atmetus partikuliarumus ir asmeniškumus matom, kad, rodos, tokie paprasti dalykai ir nekaltos frazės savyje talpina esminius klausimus. Ar geriau gimti prastoje, defektyvioje šeimoje ar negimti visai? Kur valstybės galios ribos ir ar galima kištis į šeimos gyvenimą? Ar galima uždrausti susilaukti palikuonių?
O ir šitą mintį sugalvojau net ne pats. Pačiame seminaro gale, išties įdomus ir įžvalgus pranešėjas pajuokavo (lengvai perfrazuoju): „na, saugiausia juk su vaikais išvis nedirbti“. Tada man ir toptelėjo mintis: „o gal saugiausia jų išvis neturėti?“. Vos 18 979 per praėjusius metus pasaulį išvydę vaikai, kurių daugiau nei du kartus mažiau nei nesaugiais mano gimimo metais gimusių 39 066, rodos, su tuo sutinka.
Dėkoju savo tėvams už nesterilią vaikystę.
