Ontarijuje (Kanada) aštuoniasdešimtmetei moteriai, įvardijamai kaip ponia B., buvo pritaikyta eutanazija pagal Kanados medicininės pagalbos mirštant (MAiD) programą, nors prieš tai ji medikams aiškiai buvo pasakiusi norinti gyventi ir gauti hospiso bei paliatyviąją pagalbą. Tai nustatė Ontarijo vyriausiojo koronerio MAiD mirčių peržiūros komitetas.
Moteris neseniai buvo patyrusi širdies vainikinių arterijų šuntavimo operaciją. Iš pradžių ji buvo pateikusi prašymą dėl eutanazijos, tačiau vėliau vienam iš vertintojų pareiškė pakeitusi sprendimą dėl asmeninių ir religinių įsitikinimų ir aiškiai išreiškė norą gauti paliatyviąją priežiūrą.
Nepaisant šio sprendimo, jai nebuvo suteikta vieta hospise. Tuo metu moters vyras pateikė prašymą atlikti antrąjį vertinimą pagal MAiD procedūrą. Antrasis vertintojas pripažino moterį tinkama eutanazijai, nepaisydamas pirmojo vertintojo išsakytų rimtų abejonių.
Iš pradžių moteris buvo pateikusi prašymą dėl eutanazijos, tačiau vėliau vienam iš vertintojų pareiškė pakeitusi sprendimą dėl asmeninių ir religinių įsitikinimų.
Pirmasis vertintojas buvo įspėjęs apie galimą spaudimą pacientei, staigų jos valios pasikeitimą bei slaugytojų perdegimo riziką. Jis taip pat prašė dar kartą susitikti su ponia B., siekdamas patikslinti jos sprendimą, tačiau šis prašymas buvo atmestas, nurodant „klinikines aplinkybes“, esą reikalaujančias sprendimo tą pačią dieną.
Vėliau buvo pasitelktas ir trečiasis vertintojas, patvirtinęs sprendimą. Tą pačią dieną eutanazijos procedūra buvo atlikta, nors anksčiau pati pacientė buvo aiškiai atsisakiusi šio pasirinkimo ir prašiusi kitokios pagalbos.
Į šį atvejį griežtai sureagavo Kanados konservatorių parlamento narė Rachael Thomas (Reičel Tomas), viešai pareiškusi, kad ponios B. „gyvybė buvo atimta prieš jos valią“. Ji šį įvykį pavadino žmogžudyste – tai tapo vienu aštriausių politinių pasisakymų dėl MAiD programos taikymo.
Ypač išskirta Vakarų Ontarijo sritis, kur dažniausiai fiksuojami tos pačios ar kitos dienos MAiD atvejai.
MAiD peržiūros komiteto narė, gydytoja Ramona Coelho (Ramona Koelou), savo išvadose pabrėžė, kad medikų prioritetas turėjo būti paliatyviosios pagalbos suteikimas, kurios pacientė aiškiai prašė. Pasak jos, hospiso ir paliatyviosios pagalbos komandos turėjo būti nedelsiant vėl įtrauktos į paciento priežiūrą.
Ataskaitoje taip pat išreikštas susirūpinimas dėl galimos vietinės medicininės kultūros įtakos sprendimams, kai prioritetu tampa ne paciento valia, o polinkis skubiai patvirtinti eutanaziją. Ypač išskirta Vakarų Ontarijo sritis, kur dažniausiai fiksuojami tos pačios ar kitos dienos MAiD atvejai.
Komitetas pabrėžė, kad nors skubūs atvejai įstatymiškai galimi, jie turėtų būti itin reti ir taikomi daugiausia terminaliniams vėžiu sergantiems pacientams, turintiems prieigą prie paliatyviosios priežiūros. Ponios B. atvejis, pasak išvadų, akivaizdžiai nukrypo nuo gerosios praktikos.
Ataskaitoje taip pat perspėta, kad šeimos nariai neturi formuoti procedūros skubumo, o gydytojai privalo užtikrinti, jog paciento sutikimas būtų visiškai savanoriškas ir laisvas nuo bet kokio spaudimo. Šis atvejis tapo svarbiu argumentu tarptautinėse diskusijose apie eutanazijos legalizavimo rizikas, ypač tose šalyse, kur paliatyvioji pagalba vis dar nepakankamai prieinama.
