1941 metų rugpjūčio 8 dieną žuvo beveik visi Biržų žydai.
Tą dieną nuo ryto 11 val. iki vakaro Pakamponių miške buvo sušaudyti 2400 žmonių, tarp jų 900 vaikų. Iki šiol nustatyti ir patvirtinti virš 500 nužudytųjų vardai; jie įamžinti 2019 m. atidengtame memorialiniame paminkle.
Minint Biržų žydų bendruomenės sunaikinimo 80-metį šių metų rugpjūčio 8 d. buvo surengta „Atminties kelio“ eisena nuo buvusios sinagogos iki šaudymo vietos. Eisenoje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenių ir Biržų savivaldybės atstovai, taip pat Vokietijos Lipės krašto bei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčių dvasininkai.
Per vakarienę Biržų pilyje vienas Seimo narys prie stalo svarstė, kaip turėję atrodyti, kai staiga dingo pusė miesto gyventojų; kai kaimynas staiga neteko kaimyno, kai paskui ėjo savintis jo likusio turto, o gal išvis buvo tik ką sugrįžęs iš talkinimo to kaimyno suėmime ir net nužudyme. Ilgą laiką miestelėnai taikiai sugyveno – ir vos vokiečių kojai įžengus, jau šitokios baisybės! Kaip visa tai paaiškinti?
41-ųjų vasaros įvykiai vis dar kelia daug sudėtingų klausimų. Barbarybę išaiškinti bus dar rašomos knygos, toliau darbuosis istorikai, psichologai ir kiti mokslininkai. Tačiau savo atsakymą turi pateikti ir krikščionys! Šis atsakymas būtų vienas iš daugelio, bet vis dėlto kertinis. Evangelikų reformatų atsakymo formavimo schema užrašyta Heidelbergo katekizmo pirmoje dalyje.
Kaip bebūtų keista, nemažai reformatų, ypač Vakarų Europoje, gėdijasi tos trumposios, pirmos katekizmo dalies „Apie žmogaus vargą“. Juk daug smagiau ir mieliau kalbėti apie malonę ir meilę! Katekizmas taip pat kalba apie meilę, tačiau kitaip negu mes. Pažiūrėkime atidžiau: Ketvirtas klausimas cituoja viso Dievo įstatymo santrauką – Jėzaus žodžius iš Mato 22, 37 – 40: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu… Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Paskui eina penktas klausimas: „Ar tu gali tai tobulai ištesėti?“ Atsakymas: „Ne, nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti.“
Katekizmo penktas klausimas turbūt yra vienas labiausiai provokuojančių. „Nekęsti“ – ar negalėjo Z. Ursinas ir švelniau pasakyti? Tačiau turime suprasti, kad būtent neapykanta yra meilės priešingybė: arba mylime Dievą, arba jo nekenčiame (Iš 20, 5 – 6, Burbulio ir Jurėno vert.), arba mylime artimą, arba nekenčiame (Kun 19, 17 – 18; 1 Jn 2, 9 – 10). Čia „per vidurį“ nėra.
būtent neapykanta yra meilės priešingybė: arba mylime Dievą, arba jo nekenčiame.
Visi iš prigimties linkstame į piktybę ir į neapykantą – štai ir yra tas svarbus atsakymas į klausimą, kodėl Holokaustas galėjo įvykti. Galima ir taip pasakyti: be mokymo apie apnuodytą ir sugadintą žmogaus prigimtį masinis žydų naikinimas liktų neišsprendžiama mįslė.
Prieš 80 metų Biržuose dažnas kaimynas apleido kaimyną. Biblijoje iš karto po pasakojimo apie nuopuolį užrašyta Kaino ir Abelio istorija. Ji yra ne kas kita, kaip istorija apie neapykantą, nuodėmės rimtumą ir jos pasekmes. Ryšys su Dievu suardytas, žmogus išmestas iš Edeno ir pašalintas iš Dievo artybės. To tragiškų padarinių ilgai laukti nereikėjo: įvyksta nužudymas šeimoje.
Istorija mums pasakoja, kaip pirmieji Adomo ir Ievos vaikai aukojo aukas Dievui. Abelis, kadangi vertėsi gyvulininkyste, aukojo vieną iš savo augintinių. „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą“ (4 eil.). Bet žemdirbio Kaino auka Dievui nepatiko. Dėl to Kainas baisiai supyko, iš pavydo puolė savo brolį ir užmušė. Patyrinėkime šios neapykantos šaknis, pykčio dinamiką ir nugalėjimą. Pabaigoje palieskime mūsų dienų neapykantos kalbos klausimą.
Neapykantos šaknys
Kodėl vieno brolio auką Dievas priima, o kito nepriima? Ar dėl to, kad Abelis aukojo mėsą, o Kainas tik augalinį derlių? Vargu, nes kiekvienas aukojo savo darbo vaisius. O ir žemės darbai Dievui tikrai neatrodė menkesni už gyvulininkystę.
Tekstas tiesiai nesako, kodėl Dievas Kaino auką atmetė. Vis dėlto 4 eilutė duoda svarbią nuorodą: „Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas“; A. Jurėnas verčia „… būtent jų riebalus“. Tai reiškia, kad Abelio auka buvo geriausia dalis to, ką jis galėjo paaukoti, o tuo tarpu Kainas, greičiausiai, aukojo bet ką iš savo derliaus. Abeliui rūpėjo Dievas, jis stengėsi būti nuoširdus aukodamas, o Kaino širdis, matyt, buvo toli nuo Dievo.
Dievui labai rūpi, kad žmogaus santykis su Juo būtų geras. Jis ne tiek žiūri į žmogaus religinius veiksmus, kiek į širdies nuostatą. Todėl ir 4 eilutėje rašoma: „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą“. Visų pirma, pats Abelis Jam patiko. Kadangi Abelio santykis su Dievu buvo geras, tai jis ir tinkamai aukojo.
Kainas, matyt, buvo kitoks. Kai Dievas po nužudymo jo klausia: „Kurgi tavo brolis Abelis?“, jis melagingai ir įžūliai atšauna: „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!“ Iš tikrųjų jis turėjo būti jaunesnio brolio sargas (žr. eil 1 – 2), o 10 eilutė patvirtina, kad mūsų veiksmai atspindi santykį su Dievu. Dievas Kainui sako: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės“. Nuodėmės auka yra ne vien tik nužudytas žmogus; nuodėmė yra išpuolis prieš patį Dievą.
Nuodėmės auka yra ne vien tik nužudytas žmogus; nuodėmė yra išpuolis prieš patį Dievą.
Naujajame Testamente Laiško hebrajams viena eilutė gerai paaiškina Dievo sprendimą priimti tik vieno brolio auką: „Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas“ (11, 4). Matome, kad viskas priklausė nuo Abelio tikėjimo. Abelis pasitikėjo Dievu ir Jį mylėjo. Jo ryšys su Dievu buvo teisingas ir tvirtas. O Kainas netikėjo ir jo auka nebuvo iš tikėjimo.
Pirma turi eiti tikėjimas, o darbai kilti iš jo. Nes tikras tikėjimas duoda vaisių, skatina daryti gerus darbus. Pavyzdžiui, Pirmame Jono laiške apie Kainą sakoma: „Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti…“ (1 Jn 3,12) Tai jokiu būdu neprieštarauja eilutei Laiške hebrajams, o tik pabrėžia glaudų ryšį tarp širdies nuostatos ir praktinio veikimo.
Taigi neapykantos šaknys glūdi netikinčioje širdyje. Arba mylime Dievą ir tikime į Jį, arba Jo nekenčiame. Tačiau dėmesio! Abu broliai aukoja, abu atlieka religinį veiksmą, abu kreipiasi į Dievą. Kaino širdis nutolusi nuo Dievo, tačiau jis, matyt, galvoja, kad geriau aukoti negu neaukoti.
Ką apie tai mano Dievas? Jam visai nepatinka toks išskaičiavimas; jis net nepažvelgia į tokias atnašas kaip Kaino. Religiniai spektakliai be tikėjimo Dievo absoliučiai nedomina. Tokiems dalykams Jo ausis kurčia. Biblija reikalauja ne religingumo, o nuoširdaus tikėjimo ir kad įrodytume tą tikėjimą konkrečiais, praktiškais, kartais ir net visai nereligingais darbais.
Kaino ir Abelio istorija rodo, kad išoriškas, formalus religingumas ir baisi nuodėmė kartais eina kartu. Reikia pastebėti, kad 41-ųjų metų Biržų žydų žudikai – ar vokiečiai, ar lietuvia i– greičiausiai beveik visi buvo vienos ar kitos Bažnyčios nariai. Kaip Bažnyčios žmonės galėjo padaryti tokį baisų nusikaltimą? Tikėtina, kad dauguma iš žydus šaudžiusiųjų (nepamirškime, kad to daryti jų niekas nevertė) buvo tik formalūs savo bažnyčios nariai; gyvo tikėjimo į Dievą jie neturėjo. Jie buvo kaip Kainas – sekmadieniais atlikdavo religinį veiksmą, bet jų širdys buvo pilnos neapykantos.
Deja, net jeigu ir turime gyvą tikėjimą bei nuoširdžiai norime tarnauti Dievui, šiek tiek Kaino slypi visuose mumyse. Puolusi prigimtis ir tikinčiame žmoguje visiškai neišnyksta. Todėl Heidelbergo katekizmas ragina tikintį žmogų, kad „nerodyčiau jam [artimui] neapykantos, kad atsisakyčiau bet kokio keršto“ (105 kl.).
Neapykantos dinamika
Kaino ir Abelio istorija gerai parodo nuodėmės dinamiką, jos augimą ir plėtrą. Viskas prasideda Kaino širdyje. Jis yra „labai piktas ir prislėgtas“ (5 eil.). Kainas pyksta ant brolio ir Dievo, nes nesutinka su Dievo sprendimu, manydamas, kad yra teisus ir todėl turi pagrindo pykti.
Bet pyktis pykčiui nelygu. Nepamirškime, kad ir tikintieji neretai grumiasi su Dievu, nesupranta Jo kelių, skundžiasi. Ryškiausias Biblijos pavyzdys yra Jobas, kuris net kaltino Dievą neteisingumu. Už tai Jobas knygos pabaigoje Dievo baramas. Kuo tada skiriasi Jobas ir Kainas? Kainui Dievas iš tikrųjų nerūpėjo. Kainas tik save mylėjo, todėl įsileido į širdį ir daugiau nuodėmių: pavydą ir neapykantą. Jobas to nedarė, nes širdyje tikėjo.
Dešimtasis Dekalogo įsakymas įspėja dėl pavydo. Tai šakninė nuodėmė, nes ji pagimdo kitas. Edeno sode žaltys arba šėtonas žadino pavydą („būsite kaip Dievas“, Pr 3, 5). Rezultatas – maištas prieš Dievą. Pavydo brolis dvynys yra neapykanta. Abi ydos yra vidinės, telkiasi širdyje, bet ir skverbiasi į įšorę. Neapykanta veikia kaip virusas arba raugas, kuris prasideda nuo trupučio, paskui plinta, pasireiškia mūsų žodžiais ir veiksmais ir viską sugadina. Iš Kaino vidinių nuodėmių vėliau išplaukė klasta, nužudymas ir melas.
Svarbu pastebėti, kad pats Dievas kreipiasi į Kainą ir jį įspėja. Dar ne viskas prarasta, niekas nevyksta automatiškai, viena nuodėmė nebūtinai veda prie kitos. Dievas sako Kainui: „Jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tyko nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (7 eil.). Pagunda nusidėti yra įveikiama! Blogiui įmanoma atsispirti. Mes nesame savo charakterio, auklėjimo ar protėvių klaidų aukos. Mes galime kovoti su savo nuodėmingais polinkiais. Kaip paklusnumas, taip ir nuodėmė yra apsisprendimo rezultatai.
Mes nesame savo charakterio, auklėjimo ar protėvių klaidų aukos. Mes galime kovoti su savo nuodėmingais polinkiais.
Tą tvirtina ir visas Naujasis Testamentas. Stebėtinai dažnai jis pabrėžia susivaldymo dorybę (pvz., Gal 5,23; 1 Kor 7,5; 1 Tim 3,2). Mes galime ir turime kontroliuoti nuodėmę. Apaštalas Petras rašo: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu…“ (1 Pt 5, 8 – 9). Mes galime pasipriešinti tikėjimu ir aktyvais veiksmais. Pats Dievas sako „Jei gera darai…“ Nuodėmės priešnuodis yra gero darymas, praktinė meilė.
Deja, mes žymiai per dažnai teisiname savo blogus veiksmus žodžiais „kitaip negaliu“. Todėl dažniausiai tai būna melas. Kainas galėjo kitaip, tačiau to nepadarė. Kaip ir mums, tikriausiai ir jam pritrūko valios, drąsos, tikėjimo.
Neapykantos nugalėjimas
Kaino nusikaltimas turėjo pasekmių ir jam pačiam. Dievas jį prakeikė (11 – 12 eil.). Žmogaus prakeikimas yra labai retas Biblijoje. Nei Adomas, nei Ieva po nuopuolio nebuvo prakeikti, tik žemė (Pr 3, 17). Prakeikimas yra labai griežtas veiksmas, bet nepamirškime, kad Dievas Kainą galėjo iš karto ir mirtimi nubausti (žr. principą Pr 9, 6).
Kainas skundžiasi, kad tremtis (13 eil.) jam yra per didelė bausmė (14 – 15 eil.). Šaltakraujiškas žudikas vėl galvoja tik apie save. Kaip į tokį tipą kaip Kainas reaguotų žmogus? „Nustok verkšlenti! Prisidirbai, dabar kentėk!“ O kaip reaguoja Dievas? Dievas parodo Kainui malonę, nusileidžia ir garantuoja tam tikrą apsaugą. Nežinome, kas buvo ta Kaino „žymė“ (15 eil.). Teologai iki šiol dėl to dalyko svarsto. Galima sakyti, kad Dievas Kainui suteikia tam tikrą teisinę apsaugą. Žudikas, nors nubaudžiamas, bet taip pat ir apsaugomas; Kainas apsaugomas nuo savavališko keršto. Šitaip jis, net ir tapęs nusikaltėliu, išlaiko savo žmogiškąjį orumą. Taigi jau šioje, Biblijos pradžios, istorijoje galime įžvelgti teisinės valstybės užuomazgų.
Dievo Kainui garantuojama apsauga yra malonė, nes jis to nenusipelnė. Bet tai nėra gelbstinti malonė. Kaltė prieš Dievą šitaip nepašalinama. Tolesni įvykiai Pradžios knygoje rodo, kad pyktis ir neapykanta tarp žmonių tik didėjo (žr. Lamecho keršto dainą 4,23-24). Žmonija vis toliau tolo nuo „Viešpaties Artumo“ (16 eil.). Po tvano Dievas vėl patvirtina: „Žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ (Pr 8, 21).
Šioje istorijoje matome malonę, bet dar nėra tikros gerosios naujienos. Tačiau jau yra nuoroda į kaltės ir blogio problemos galutinį sprendimą. Abelis buvo pirmas žmonijos istorijos kankinys, nes jis mirė dėl tikėjimo. Jo kraujas šaukėsi Dievo, tačiau jo kraujas neturėjo gelbstinčios galios. Po tūkstantmečių mirė dar vienas nekaltas žmogus, jo kraujas taip pat pateko į žemę. Tai Jėzaus Kristaus, tikro žmogaus kraujas, pralietas ant kryžiaus. Jo kraujas „byloja geriau už Abelio kraują“ (Hbr 12,24), nes Kristus buvo (ir yra) ir žmogus, ir Dievas. Abelio kraujas liudijo tikėjimą. Tikėjimas į Kristaus auką ir kraują yra gelbstintis tikėjimas.
Neapykantos kalba ar dialogas?
Grįžkime prie 41-ųjų vasaros įvykių ir prisiminkime klausimą: kaip tai galėjo atsitikti? Masinės žudynės neprasidėjo iš nieko. Turime suvokti, kad antisemitizmo istorija labai, labai sena; ši sena istorija paruošė dirvą ir XX amžiaus nusikaltimams.
Žodis „antisemitizmas“ atsirado tik XIX amžiuje, bet fenomeno šaknys siekia Antikos laikus. Jau Senojo Testamento Esteros knygoje (V a. pr. Kr.) skaitome apie bandymą „sunaikinti“ žydus (Est 3, 9). Žydas Juozapas Flavijus (I a.) savo veikaluose mums pateikia nemažai Antikos antisemitinių tekstų kaip, pvz., egiptiečių kunigo Maneto legendą iš 3 a. pr. Kr., kurioje pasakojama, esą hebrajai Egipte iš tikrųjų buvę neprispausti vergai, o raupsuotieji, t. y. apkrėsti baisia liga; reikėjo juos išvaryti į dykumą. Žydai buvo laikomi bjauriais niekintojais, laukine minia, žmonėmis, kurie nepaisė visų tuometinių papročių.
Egiptas buvo svarbus tokių teiginių ir istorijų centras. Vėliau, Romos imperijos laikais, plito įsitikinimai, kad visi žydai – nekenčia žmonių, garbina asilo galvą ar dievą – kiaulę; kad reguliariai pasigrobia po jauną graiką, metus maitina, o paskui jį paaukoja; žydai nesimaišo su kitomis tautomis ir į visus žiūri kaip į priešus. Šitoks žydų vertinimas ateina iki pat tokių garsių romėnų kaip Seneka ir Tacitas. Pastarasis apie žydus rašė: „Jiems didžiausias įprotis niekinti dievus, apiplėšti tėvynę ir nepaisyti tėvų, vaikų ir brolių“. Be to, žydai buvo laikomi tinginiais (daugelis šaipėsi iš jų šabo poilsio) ir nevalomis, kartais net lyginami su maru.
Graikai ir romėnai beveik niekada nepersekiojo žydų (kartais ištrėmė), bet žodžiais juos nuolat niekino. Tad naciams teliko tik tai pratęsti ir užaštrinti šią seną niekinimo tradiciją. Jie grįžo ir prie ligos palyginimo (Maneto legendos): esą žydai yra kaip užkratas, jie yra pavojingi parazitai;nuo jų vokiečių tauta serga, todėl būtina išoperuoti žydų auglį, kad liga toliau neplistų. Naciai buvo įsitikinę, kad jie kaip chirurgai atliks visai žmonijai paslaugą.
Kodėl Holokaustas galėjo įvykti? Vienas atsakymas galėtų būti ir toks: dėl tūkstantmečius nesiliovusios įnirtingos, melagingos ir negailestingos neapykantos kalbos. Neapykanta platinama visų pirma žodžiais, mūsų kalbėjimu ir rašymu. Gali ilgai užtrukti, kol žodžiai virs veiksmais. Tačiau istorija jau patvirtina, kad žodžiai yra ne vien tik susikalbėjimo įrankis, bet ir ginklas, kartais labai pavojingas.
Gali ilgai užtrukti, kol žodžiai virs veiksmais. Tačiau istorija jau patvirtina, kad žodžiai yra ne vien tik susikalbėjimo įrankis, bet ir ginklas, kartais labai pavojingas.
Dar pernai visi būtų sutarę, kad neapykantos kalba yra labai blogas dalykas. O šiemet ji, regis, plinta greičiau už patį koronavirusą. Šiandien tuos, kurie nenori skiepytis, jau kvailiais, mokslo niekintojais, egoistais, sektantais ir kenkėjais; vadina ne tik paprasti socialinių tinklų dalyviai, bet ir žurnalistai, teisininkai, politikai, influenceriai ir t. t.; jau atvirai ir drąsiai kalbama apie padugnes, apie grėsmę visuomenei, net nacionaliniam saugumui, apie psichikos užkratą ir antivakserinį virusą. Net vienas save krikščionimi laikantis žurnalistas prisideda prie šio paniekos ir neapykantos choro, nesiskiepijusius žmones pavadindamas invaziniais begemotais, lygindamas su teroristais ir apkaltindamas barbarybe. Visa tai vyksta viešai, YouTube, didžiuose portaluose, televizijoje.
Aiškiai atskiriama didelė visuomenės grupė, paniekinama ir šlykščiausiai pašiepiama. Žinoma, kol kas nesutinkančiųjų skiepytis nėra ko lyginti su ano meto žydais, nes niekas nesiruošia jų šaudyti. Tačiau turime būti budrūs ir iš istorijos mokytis.
Antisemitizmo istorija mus moko, kad turime kontroliuoti savo žodžius ir kalbėjimą, būtinai vengti niekinimo, neapykantos ir pašaipos. Nes neapykantos kalba gimdo neapykantą. Jeigu minėtas žurnalistas iš krikščionių bažnyčios žmones lygina su teroristais ir barbarais, mes neturėtume keršyti ir žodžiais kirsti atgal. Tačiau mūsų visuomenėje yra nemažai Kainų, kuriems sunku valdyti pyktį. Todėl verčiau turime vengti tokio kalbėjimo ir iš visų jėgų stengtis taikyti žmones, o ne priešinti. Kitaip neapykantos raugas plis dar labiau.
Grįžkime prie Pradžios knygos istorijų. Trečiame ir ketvirtame skyriuje skaitome apie žmonių nepaklusnumą ir maištą, apie nužudymą. Kaip į tai reaguoja Dievas? Ką Jis daro? Ar Jis ateina bausti su žaibais ar bizūnais? Ar Jis kumščiu tranko į stalą? Juk Jis visatos valdovas!?
Labai įdomu, kad po nuopuolio pirmoji Pradžios knygoje aprašyta Dievo žodinė komunikacija su žmonėmis buvo klausimai. Dievo pirmas kreipinys į nusidėjusį žmogų buvo klausimas: „Kur tu?“ (3,9). Po to dar užrašyta visa eilė klausimų: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas?“ (11 eil.); „Kodėl taip padarei?“ (13 eil.). Žinoma, Dievas kaip Kūrėjas ir Viešpats buvo laisvas veikti kaip nori; Jis galėjo (t. y. turėjo teisę) iš karto tarti nusidėjėliams griežtus žodžius. Bet Jo pasirinktas kelias buvo kitoks.
Kodėl Dievas iškėlė tiek daug klausimų? Argi Jis ne visažinis!? Dievas norėjo, kad patys žmonės pradėtų galvoti apie savo veiksmus, pradėtų naujai mąstyti, nes būtent tai yra atgailos prasmė. Istorija apie Kainą ir Abelį šį principą tik patvirtina. Dievas klausia Kaino: „Dėl ko tau taip pikta?…“ (4, 6 – 7). Iškart po nužudymo: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ (9 eil.); „Ką tu padarei?“ (10 eil.). Dievas nežaibuoja iš savo dangiškųjų aukštumų, o artinasi prie žmonių (ir prie nusikaltėlių, net prie žudikų!), nes nori pradėti dialogą, nori kalbėtis. Savo klausimais Jis nori sužadinti mąstymo procesą. Nors Dievas yra viso pasaulio Teisėjas, pirmiausiai Jis su savo kūriniu leidžiasi į pokalbį.
Dievas norėjo, kad patys žmonės pradėtų galvoti apie savo veiksmus, pradėtų naujai mąstyti, nes būtent tai yra atgailos prasmė.
Todėl savikritiškai žiūrėkime į tai, ką kalbame, sekime savo žodžius. Venkime neapykantos kalbos ir niekinančių sąvokų (net ir tokių, kaip „antivakseris“, nes dažniausiai jis visiškai neatitinka savo prasmės, o tik yra žeminantis ir įžeidžiantis).
Nepamirškime, kad iš bjaurių žodžių palaipsniui gali išaugti bjaurūs veiksmai – kaip ne kartą istorijoje jau yra buvę. Kaip iš dalies buvo ir 1941-ųjų vasarą.
Imkime pavyzdį iš Dievo, o ne iš šėtono – kalbėkimės, klauskime, o ne niekinkime. Stabdykime neapykantos raugo plitimą! Kas gi kitas, jei ne Dievo žmonės turi tai pradėti?
Kitaip vieną dieną ir mes galime išgirsti klausimą, panašų į tą, kuris buvo užduotas prie stalo Biržuose: „Kaip šitaip galėjo atsitikti?“ Ir raginkime dialogo metu atsiversti ir įtikėti į Dievą. Nes gyvas tikėjimas į Jėzų Kristų yra geriausias skiepas nuo neapykantos.
