O Adonai, et Dux domus Israel, qui Moysi in igne flammae rubi apparuisti, et ei in Sina legem dedisti: veni ad redimendum nos in brachio extento.
„O Viešpatie, Izraelio namų Valdove, Tu pasirodei Mozei degančio krūmo liepsnoje ir davei jam Įstatymą ant Sinajaus kalno! Ištiesk savo globiančią ranką ir ateik mūsų atpirkti.“
Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. Viešpaties šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė per šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies. Viešpaties šlovės išvaizda izraeliečių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant kalno. (Iš 24, 15-18)
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. (Jn 1, 1-3.16-17)
Ant Sinajaus kalno Dievas pasirodė ugnimi ir debesimi, duodamas Įstatymą per Mozę. Advento laukime Bažnyčia atpažįsta, kad tas pats Dievas ateina dar arčiau – nebe kaip bauginanti liepsna, bet kaip Žodis, tapęs kūnu.
Įstatymas parodė kelią, o Kristus pats tapo Keliu. Todėl malda „Ateik mūsų atpirkti“ yra ne baimės, bet pasitikėjimo šauksmas: Dievas ištiesia ranką ne teisti, o gelbėti.
