Per spaudos konferenciją iš Ulan Batoro į Romą skrendančiame lėktuve neišvengta klausimo apie daug komentarų sukėlusius popiežiaus žodžius, pasakytus rusų katalikų jaunimui. Pranciškus sutiko, kad, ko gero, būtų buvę geriau neminėti kai kurių Rusijos istorijos personažų, tačiau pakartojo, kad jaunimas turi semtis įkvėpimo iš savo tautos kultūros. Popiežius taip pat pasmerkė imperializmą, kurio pamatas yra ne autentiška tautos kultūra, bet ideologija.
Italijos žinių agentūros ANSA korespondento klausimas: „Jūsų Šventenybe, neseniai sukėlė daug diskusijų jūsų žodžiai jauniesiems Rusijos katalikams apie didžiąją Motiną Rusiją, tokių asmenybių kaip Petras Didysis ir Kotryna II palikimą. Tie žodžiai, kurie papiktino ukrainiečius, taip pat turėjo pasekmių diplomatinėje srityje ir buvo vertinami beveik kaip rusiškojo imperializmo aukštinimas ar netgi pritarimas Putino politikai. Tad norėčiau paklausti: kodėl matėte poreikį taip kalbėti, ar pagalvojote apie tokių žodžių pasekmes, ar pakartotumėte tuos žodžius? Taip pat, dėl aiškumo, ar galite pasakyti, ką manote apie imperializmus ir ypač apie rusų imperializmą?“
Popiežiaus Pranciškaus atsakymas: „Pradėkime nuo konteksto, kuriame tai buvo pasakyta: per pokalbį su rusų jaunimu. Pokalbio pabaigoje aš į juos kreipiausi žinia, kurią dažnai kartoju: prisiimkite atsakomybę už savo paveldą. Pirmasis dalykas: prisiimkite atsakomybę už savo paveldą. Tą patį sakau visur. Šiuo įvaizdžiu stengiuosi skatinti dialogą tarp senelių ir anūkų: tegul vaikaičiai perima palikimą. Tą sakau visur ir tokia buvo mano žinia.
Antrasis žingsnis – aiškiai pasakyti, apie kokį paveldą kalbama. Ir iš tikrųjų aš kalbėjau apie didžiosios Rusijos idėją, nes Rusijos palikimas yra labai geras, gražus. Pagalvokite apie muziką, literatūrą iki pat Dostojevskio, kuris šiandien mums kalba apie brandų humanizmą. Šis humanizmas išsivystė mene ir literatūroje. Toks, kalbant apie palikimą, buvo antrasis lygmuo.
Trečiasis dalykas, galbūt ne itin laimingas, kai kalbėdamas apie didžiąją Rusiją, galbūt ne tiek geografijos, kiek kultūros prasme, prisiminiau tai, ko mus mokė mokykloje: Petrą I, Jekateriną II. Taip atsirado tas trečiasis elementas, kuris galbūt nebuvo visiškai teisingas. Nežinau. Tegul tai pasako istorikai. Man atėjo į galvą toks papildymas, nes to mokiausi mokykloje.
Jauniesiems rusams sakiau, kad reikia rūpintis savo palikimu, priimti savo palikimą, o tai reiškia, kad nereikia jo pirkti kitur. Priimkite savo paveldą. O koks gi Rusijos paveldas? Rusų kultūra yra labai graži, labai gili, ir jos nereikėtų ištrinti dėl politinių problemų. Rusijoje buvo tamsių metų, bet paveldas liko toks pat, ranka pasiekiamas.
Jūs taip pat klausiate apie imperializmą. Kalbėdamas jaunimui aš negalvojau apie imperializmą, aš kalbėjau apie kultūrą, o kultūros perdavimas niekada nėra imperialistinis, niekada. Tai visada yra dialogas, ir būtent apie tai aš kalbėjau. Tiesa, kad yra imperializmų, kurie nori primesti savo ideologiją.
Pasakysiu tik tiek: kai kultūra distiliuojama ir paverčiama ideologija, gaunami nuodai. Kalbama apie kultūrą, bet distiliuotą, paverstą ideologija. Reikia atskirti, kada tai yra tautos kultūra, o kada – ideologija, kuri atsiranda dėl kokio nors tos tautos filosofo ar politiko kaltės. Tai sakau visiems, net ir Bažnyčiai. Dažnai ir Bažnyčioje diegiamos ideologijos, kurios atplėšia ją nuo gyvenimo, iš šaknų kylančio aukštyn; jos atplėšia Bažnyčią nuo Šventosios Dvasios veikimo.
Ideologija negali įsikūnyti, nes ji yra tik idėja. Tačiau, jei ideologija nugali ir tampa politika, ji paprastai priveda prie diktatūros. Ji tampa nepajėgi kalbėtis, sugyventi su kitomis kultūromis. Būtent tai daro imperializmai. Imperializmas visada konsoliduojasi ideologijos pagrindu. Taip pat Bažnyčioje turime atskirti mokymą nuo ideologijos: tikrasis mokymas niekada nėra ideologinis; jis įsišaknijęs šventojoje tikinčioje Dievo tautoje, o ideologija yra atitrūkusi nuo tikrovės, atitrūkusi nuo žmonių… Nežinau, ar atsakiau į jūsų klausimą.“
Kalbėdamas jaunimui aš negalvojau apie imperializmą, aš kalbėjau apie kultūrą, o kultūros perdavimas niekada nėra imperialistinis, niekada.
Per gana ilgą popiežiaus Pranciškaus spaudos konferenciją iš Ulan Batoro į Romą skrendančiame lėktuve taip pat buvo nemažai kalbama apie patį vizitą Mongolijoje. Popiežius sakė, kad jam buvo tikrai didelis džiaugsmas aplankyti mažą šalies katalikų bendruomenę. Klausiamas apie žinią, iš Mongolijos pasiųstą į Kiniją, ir apskritai apie Šventojo Sosto santykius su Kinija, Pranciškus atsakė, kad santykiai remiasi abipuse pagarba ir kad visi kanalai galimiems platesniems kontaktams yra atviri.
Reikia stengtis geriau suprasti vieniems kitus, kad Kinijos piliečiai nemanytų, jog Bažnyčia nepripažįsta jų kultūros ir vertybių ir kad Kinijoje gyvenanti tikinčiųjų bendruomenė yra priklausoma nuo kokios nors užsienio jėgos. Pasak Pranciškaus, labai gerai pastaruoju metu klostosi santykiai su Vietnamu „Vietnamas yra viena iš labai gerų pastarojo meto Bažnyčios dialogo patirčių“, – sakė popiežius.
Po to pereita prie popiežiaus enciklikos Laudato si’ tęsinio, kuris bus paskelbtas spalio 4 d. Pranciškus paaiškino, kad šiame apaštališkajame paraginime kalbant apie mūsų visų atsakomybę už gamtą ir klimatą bus apžvelgiama tai, kas įvyko po Paryžiaus konferencijos, kuri, ko gero, buvo vaisingiausia iki šiol. Bus kalbama ir apie kitus tarptautinės bendruomenės įsipareigojimus bei kitas problemas, kurios laukia skubaus sprendimo.
Paskutinė tema – Sinodas. Popiežius pakartojo, kad Sinodas – tai dialogas tarp pakrikštytųjų, tarp Bažnyčios narių apie Bažnyčios gyvenimą, tai ir dialogas su pasauliu, apie problemas, kurios šiandien kamuoja žmoniją. Bet kai pasukama ideologijos keliu, Sinodas baigiasi. Sinode nėra vietos ideologijai, yra vietos dialogui.
