„Mano mylimoji, pirma žmona yra Lietuva. Tu, Nijole, esi antra“ – šiuos žodžius 1950 – ųjų metų laiške mylimajai rašė Lietuvos laisvės kovotojas Juozas Lukša. Jis žinojo, kad jo pareiga yra grįžti atgal į raudonojo teroro užkluptą tėvynę ir dirbti jos labui. Tai idealistinis, įkvepiantis ir autoriteto kupinas pavyzdys kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tačiau kyla klausimas, ar šiandien iš mūsų tautiečių lūpų išgirstume tokius tvirtus ir atsakingus žodžius? Ar tauta gyvena tokia dvasia, kuria buvo persmelkti mūsų Tėvynės kovotojai, pasiaukodami vardan Tėvynės, siekdami ne asmeninio, bet bendrojo tautos gėrio? Ar mūsų visuomenė dar tebegyvena tais idealais, kurie jungia mus į vieną bendrą kūną – tautą?
Tai rimti klausimai, kurie turėtų paliesti kiekvieno iš mūsų širdį, o protą priversti susimąstyti. Šie klausimai tampa ypač svarbūs dabartiniame laikotarpyje, kuriame individualizmas ir liberalizmas yra vis labiau vertinami ir dažnai iškyla aukščiau už bendrąjį gėrį ir moralines vertybes.
Pradėkime pirmiausia nuo tautos. Kiekvienos valstybės stipriausias pamatas yra tauta. Joje susijungia atskiri individai, kuriuos vienija bendra žemė, kalba, kultūra ir istorija. Tokiame bendrame žmonių susijungime, pagal idealiausias senovės Antikos filosofijos idėjas, piliečiai pasiskirsto pagal jiems skirtas Dievo priedermes (pareigas) ir atlieka jas vardan bendrojo gėrio valstybėje. Juk ne veltui ir sakome – atiduok Tėvynei tai, ką privalai atiduoti. Nepamirškime, kad tauta nėra atskirų individų suma, bet bendras kūnas, kuriame mes esame lyg atskiros, tačiau neatskiriamos dalys. Todėl mes turime klausti savęs – ar dirbu tik dėl savęs, ar mano darbai ir mintys atneša naudą mano Tėvynei, tautai ir artimiesiems? Vis dėlto: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13). Juk Lietuva stipri tiek, kiek mūsų piliečių darbuose ir širdyse meilė Tėvynei viršija asmeninius interesus.
Šiandien kaip niekada ankščiau liberalizmo ideologija yra aukštinama. Šios ideologijos padariniu tampa – individualizmas kaip norma. Bet ar individualizmas, iš esmės, yra blogas? Nėra. Tuo atveju, kai žmogus ugdo savo asmenines savybes, sugebėjimus ir talentus tam, kad vėliau reikšmingiau prisidėtų prie bendrojo gėrio. Tačiau šiuolaikinis pasaulis retu atveju individualizmo sąvoką supranta būtent taip. Dažniau individualizmas paverčiamas į savanaudiškumą, tai reiškia į darbą tik dėl savęs. Tokiu atveju, šis požiūris tampa pavojingu, tiek individui, tiek mūsų tautai, nes skatina atsisakymą rūpintis valstybės bendrąja gerove.
Pateiksiu vieną iš daugybę praktinių pavyzdžių, kai individualizmas gali tarnauti tautai: įgijęs vidurinį išsilavinimą su gerais egzaminų rezultatais, nusprendi tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Išsirenki tavo širdžiai ir gebėjimams artimiausią studijų sritį, o dėl puikių rezultatų valstybė suteikia finansavimą ketveriems studijų metams. Šitaip investuodama į žmogaus išsilavinimą ir galimybę augti studijuojant tai, kas tau, kaip asmeniui patinka. Baigus studijas tavo pareiga tampa įgautus įgūdžius įdarbinti bendrajam gėriui – Tėvynės labui. Jei tęsi pasirinkta kelią – tapsi savo srities specialistu ir atneši naujų dalykų bei pasiekimų, kurie ne tik bus svarbūs tau, kaip atskiram žmogui, bet taip pat ir mūsų tautai ir be abejo – Lietuvai.
Ar mūsų visuomenė dar tebegyvena tais idealais, kurie jungia mus į vieną bendrą kūną – tautą?
Tiesa, neseniai man teko išgyventi situaciją, kuri paliko gilų įspūdį. Važiuojant autobusu, pastebėjau, kaip girtas vyras ėmė įžeidinėti dvi jaunas merginas, netgi grasino nužudyti. Negalėjau likti abejinga – man buvo aišku, kad šis elgesys negali likti nepastebėtas. Reikia pabrėžti, kad tuo metu autobusas buvo pilnas suaugusių žmonių, bet nei vienas iš jų, net ir tvirti atrodę vyrai, nedrįso prieiti ir nuraminti šio neadekvataus žmogaus. Galiausiai apgyniau merginas ir priverčiau vyrą susimąstyti dėl savo veiksmų.
Vėliau supratau, kad ši situacija papildė mano bendrojo gėrio suvokimą. Juk nedvejojau savo poelgiu, kad reikia įsitraukti ir apginti tai, kas teisinga, nors ir žinojau, kad yra nemenka tikimybė, jog galiu „gauti“ nuo šio veikėjo. Bet net ir žinodama tai, nujausdama visas rizikas, aš nedvejojau pasiaukoti dėl nepažįstamų žmonių saugumo. Supratau, kad bendrasis gėris yra neįmanomas be pasiaukojimo. Nors autobuse ir buvo daug žmonių, galinčių tarti žodį, bet niekas nieko nepasakė… Manau, kad jų individualistinė sąmonė padarė įtaką tokiam apsisprendimui – neveikti. Pirmiausia mąstydami tik apie save – nesikišdami, „nenorėdami kišti savo nosies – rizikuoti savo gerove ir saugumu“.
„Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, verčiau paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ (Dž. F. Kenedis) – tokios mintys turėtų lydėti mūsų darbus ir veiksmus. Individualizmas neturi naikinti bendrojo gėrio ir moralės idealų suvokimo. Individualizmas kaip tik turėtų skatinti siekti šių tikslų. Supraskime, kad nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokia tauta mes esame ir būsime. Pažvelkime dažniau į mūsų garbingą istoriją, juk matome, kaip mūsų protėviai, seneliai ir tėvai kovojo dėl laisvės ir nepriklausomybės. Jei jie būtų galvoję tik apie save, ar turėtume šiandien laisvą Lietuvą? Žinoma, kad ne. Jie galvojo apie tautos laisvę, todėl ir mes privalome daryti tą patį. Vieno žmogaus laisvė – nėra visos tautos laisvė. Todėl išnaudokime turima laisvę Tėvynės labui, kad ateities kartos, taip pat galėtų pasitikti laisvę.
Nebūkime tie, kurie nusigręžia nuo savo tautos istorijos garbingų ir sektinų pavyzdžių, kad įgalintų globalizacijos taikomus „sektinus pavyzdžius“. Nenorėkime supanašėti su didžiosiomis valstybėmis, nes prarasime tai, ką mūsų tautos dvasia suteikia. Garbinga mūsų praeitis numato šviesią ateitį, tad kelkime savo dvasią, kuri mus kviečia dirbti dėl bendrojo gėrio – mūsų ateities. Sąmoningai ugdykime mūsų protą ir širdis, kad Lietuva klestėtų ne tik dėl mūsų pačių, bet ir dėl ateities kartų, dėl tautos, kurios kiekvienas medis ir daina byloja praeities kovas, kaip ir tyras mūsų oras, lyg baltas paukštis viltingai šnabžda ateities pažadus. Tad būkite viena tauta dėl Tėvynės Lietuvos.
