Lapkričio 17 dieną popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo VIII Pasaulinės vargstančiųjų dienos Mišioms. Homilijoje Šventasis Tėvas kalbėjo apie mūsų širdyje visada besigrumančius nerimą ir viltį, kvietė tokiai tikėjimo praktikai, kuri netampa maldingumu be jokio poveikio gyvenimui. Priešingai, turime būti apčiuopiamu Dievo artumo ženklu.
„Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.“
Šiose Evangelijos eilutėse, pasak popiežiaus, atsispindi mūsų širdyje vykstanti kova tarp nerimo, sielvarto ir vilties. Tą akimirką, kai viskas griūna, kai viskas, rodos, yra baigta, Dievas ateina, prisiartina ir išgelbėja.
„Jėzus kviečia atidžiau žvelgti į istorijos įvykius ir juos „skaityti iš vidaus“, kad atrastume, jog taip pat mūsų širdžių ir laikų kančioje spindi nepalaužiama viltis“, – sakė Pranciškus.
„Jėzus kviečia atidžiau žvelgti į istorijos įvykius ir juos „skaityti iš vidaus“, kad atrastume, jog taip pat mūsų širdžių ir laikų kančioje spindi nepalaužiama viltis“, – sakė Pranciškus.
Gilus nerimas, ateities baimė, nesaugumas yra mūsų laikams būdingas jausmas, o problemos ir žaizdos yra dar labiau išdidinamos socialinėje komunikacijoje. Jei matysime tik kronikos faktus, mus užvaldys neviltis. Ir šiandien matome, kaip saulę temdo daugybę brolių ir seserų slegiantis badas, kankinantys karai. Kyla rizika, kad pasmerksime save bejėgiškumui ir nebepastebėsime Dievo buvimo istorijos dramose, kad sakydami „pasaulis yra toks“ arba „aš nieko negaliu padaryti“, dėl patogumo ar tingumo, plauksime pasroviui. Tada ir pati krikščioniško tikėjimo praktika taps nieko nereiškiančiu, pasaulio galybėms netrukdančiu ir konkrečios meilės nežadinančiu maldingumu tuo pat metu, kai didelė pasaulio dalis yra pasmerkta gyventi dugne, kai vieši pinigo ir vartojimo stabmeldystė, kai auga nelygybė. O vargšams nelieka nieko kito, kaip tik laukti.
Bet būtent tokioje apokaliptinėje situacijoje Jėzus įžiebia viltį, prisiartina, gelbėja ir pakviečia matyti Dievo meilę taip pat pasaulio skausmuose. Jėzus pirmiausia kalba apie savo mirtį, kuri ateis netrukus. Saulė užtems ir tamsa nusileis ant pasaulio, tačiau tą pačią akimirką Žmogaus Sūnus ateis ant debesų, nes Jo Prisikėlimo galia sutraukys mirties grandines, amžinasis Dievo gyvenimas iškils iš kapo tamsos ir blogio sužeistos istorijos griuvėsiuose gims naujas pasaulis. Ši Jėzaus dovanota viltis, pasak popiežiaus, yra būdas, kurio turime ir mes skaityti pasaulio istorijos įvykius.
Mes esame tie, kurie galime ir turime uždegti teisingumo ir solidarumo šviesas tuo metu, kai uždaro pasaulio šešėliai vis labiau tirštėja.
„Mes, jo mokiniai, dėka Šventosios Dvasios, galime sėti šią viltį pasaulyje. Mes esame tie, kurie galime ir turime uždegti teisingumo ir solidarumo šviesas tuo metu, kai uždaro pasaulio šešėliai vis labiau tirštėja“, – sakė popiežius Pranciškus. Mes, pasak jo, per Viešpaties malonę turime šviesti, o mūsų gyvenimas, pilnas užuojautos ir meilės, tetampa Viešpaties buvimo ženklu. Ši artumą, pabrėžė popiežius, liudykime kaip broliai. Jei aukojame monetą vargšui, nenumeskime jos į delną, bet palieskime jo ranką ir pažvelkime į jo akis.
„Broliai ir seserys, nepamirškime: krikščioniškai vilčiai, kuri išsipildo Jėzuje ir realizuojasi jo Karalystėje, reikia mūsų ir mūsų įsipareigojimo, veiklios meilės ir tikėjimo, reikia krikščionių, kurie nenusisuka į kitą pusę“, – pakartojo popiežius. Pasak Pranciškaus, negalvokime vien apie didžiąsias pasaulio problemas, bet ir apie tuos mažus dalykus, kuriuos galime padaryti kiekvieną dieną, apie gyvenimo stilių, kuriuo galime pagerinti aplinkos, vargšų, teisingumo, socialinio ir politinio gyvenimo situaciją.
VIII Pasaulinės vargstančiųjų dienos homiliją popiežius baigė C. Martini, italų teologo, kardinolo, buvusio Milano arkivyskupo pastaba: neturėtume manyti, kad čia esame mes, Bažnyčia, o ten – vargšai, kuriems nusprendžiame padėti. Priešingai, Jėzaus Bažnyčia tampame tiek, kiek tarnaujame vargšams. Bažnyčia tampa savimi tiek, kiek yra atviri namai ir Dievo atjautos vieta kiekvienam žmogui.
„Tai sakau Bažnyčiai, valstybių vyriausybėms ir tarptautinėms organizacijoms, visiems ir kiekvienam: prašau, nepamirškime vargšų“, – sakė popiežius. (
