Pasikeitimų siekia tiek pavieniai žmonės, tiek valdžia, tiek religijos. Ir pasaulyje yra bandoma sukurti socialinę sistemą, kad pakeisti visuomenę, kuri taptų laiminga, morali, būtų aktyvi ir taip toliau.
Taip pat ir politinės santvarkos, ir valdžia siekia įtakoti visuomenės ir žmonių gyvenimą, kad sukūrus tam tikrą valstybės santvarką, visuomenė elgtųsi ir gyventų pagal tam tikrą tvarką. Žmonės taip pat nori keisti valdžią. Jie renką valdžią ir nori, kad jinai būtų kitokia, kad priimtų kitokius sprendimus, kad valdžia būtų morali. Valdžia taip pat stengiasi keisti žmones, kad žmonės būtų labiau išprusę, laimingi, padorūs, elgtųsi tam tikra tvarka.
Taip pat ir šeimose mes matome, kad vyras dažnai nori pakeisti žmoną, o žmona nori keisti vyrą, tėvai nori keisti vaikus, vaikai nori keisti tėvus. Ir šitas užsuktas ratas, niekada nesibaigia.
Mes taip pat matome, kad ir bet kuri religija, nori pakeisti žmogaus vidų, kad žmogus taptų geresnis, moralesnis, elgtųsi kitaip. Ir klausimas kyla, kaipgi viso to siekia pasaulinė valdžia, religijos, kiekvienas iš mūsų? Be abejo, mums žymiai maloniau keisti kitus negu save. Bet kokiu atveju mes norime pasikeitimų. Taigi, kaip mes tą darome?
Valstybė bando keisti visuomenę, pristatydama gerovės valstybę, socialinę sistemą ir tikėdama, kad jei žmogus turi pakankamai pinigų, turi gerą aprūpinimą, gyvena gerai – jis taps geresnis. Lygiai taip pat pasaulinė valdžia arba valstybės ieško tokios politinės sistemos, kuri užtikrintų, kad daugiau nebūtų karo, žmonės norėtų taikos ir jie būtų kitokie.
Ir lygiai taip pat religija keičia žmogaus vidų, galvodama, kad jeigu žmogus 2-3 kartus per dieną pasimels ir paskaitys Bibliją ar bet kokią religinę knygą – jis pasikeis. Ir vis dėlto istorija rodo, kad taip nevyksta, kad tokių pasikeitimų jau daugiau kaip 4-6 tūkst. metų nėra. Tai rodo ir religijų pavyzdys, nes religijoms nepavyko pakeisti žmogaus vidaus. Taip pat mes turime Dešimt Dievo įsakymų ir Senąjį Testamentą ir lygiai taip pat matome, kad ir Dievo įsakymai nepakeitė žmogaus. Ir čia susiduriame su problema, kad niekam nepavyko pakeisti žmogaus vidaus.
Ir štai ateina Jėzus į žemę kaip Dievo sūnus ir paskelbia tą pačią išvadą ir žinią, kad žmonėms niekada nepavyks tai padaryti. Skaitydami (Jn 3, 1-10 ), mes matome, kaip pas Jėzų atėjo Nikodemas fariziejus, kuris buvo geras, moralus ir neturėjo tam tikrų priekaištų. Jis pradėjo girti Jėzų, kad štai tu tikrai esi iš Dievo, tu teisingai mokai ir taip toliau. Ir Jėzus jam atsakydamas, iš karto taiko į taikinio dešimtuką ir sako, kad: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės“. Jėzus iš esmės sako Nikodemui, tau irgi nepavyksׅ pasikeisti viduje ir tik vienintelis kelias yra gimti iš naujo, iš aukšto arba gimti iš Dvasios.
Dievas parodo, kad neįmanoma pakeisti žmogaus vidaus jokiais darbais, jokiomis pastangomis ir religijomis. Ir jis siūlo nauja būdą, kurį pristato Naujajame Testamente, kur skaitnama artintis prie Dievo nauju, gyvu keliu t.y., kad mums reikia gimti iš naujo, iš aukšto.
Kodėl dažnai krikščioniška religija nepakeičia žmogaus vidaus? Kodėl tarp žmonių yra nusivylimas krikščioniška religija? Nusivylimas yra dėl to, kad tai Jėzaus mokslo priėmimas be atgimimo iš aukšto, kada seni ir nuodėmingi troškimai vėl apribojami, tik dabar jau nauju Jėzaus mokymu. Taigi, Biblijos ir Jėzaus mokymo naudojimas neatgimus iš aukšto, neduoda jokių rezultatų, žmogus vėl negali pasikeisti.
Ir pasaulis bando suvaržyti žmogaus vidų, kuriame vyrauja tam tikri nuodėmingi troškimai, norai, tačiau to padaryti nepavyksta. Žmogus iš prigimties yra nuodėmingas, nes turi troškimus, norus, kurie daro žalą jam pačiam ir visuomenei. Todėl visos sistemos yra nukreiptos į troškimų apribojimą, jie kažkiek suvaržo šiuos nuodėmingus troškimus, bet vėliau jie vis tiek sprogsta.
Žmogus iš prigimties yra nuodėmingas, nes turi troškimus, norus, kurie daro žalą jam pačiam ir visuomenei.
Kaip gali save priversti daryti ir gyventi taip, kaip tu nenori? Tas neįmanoma. Įmanoma tik suvaržyti ir apriboti save. Todėl mes matome kartais liberalizmą ar anarchizmą, kurie nukreipti į troškimus ir sako atlaisvinkime juos maksimaliai. Tačiau tai neduoda rezultatų ir nuveda žmogų į sugedimą. Kita dalis sako – apribokime, kiek įmanoma sukurdami taisykles, ritualus, kad blogis žmogaus viduje neprasiskverbtų. Tačiau taip pat neduoda rezultatų.
Ir vienintelis kelias, apie kurį Jėzus kalba tai yra atgimimas iš aukšto. Ir Petras savo laiške rašo jau atgimusiems krikščionims: „Lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui“. Tai parodo, kad krikščionis, kuris atgimsta iš aukšto, gauna naujus troškimus, jis pradeda norėti gyventi kitaip, o troškimas ir noras turi didžiulę jėgą. Todėl įsakymai nevok, nežudyk, nedaryk to ar ano – jie nebeturi prasmės atgimusiam krikščioniui, nes jis to nebenori daryti ir siekia kitų dalykų, jis gauna antgamtinius troškimus.
Ir Laiške galatams (5 sk.) taip pat rašo Apaštalas Paulius: „Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ Taigi mes matome, kad atgimimas iš aukšto, išsprendžia pasikeitimo problemą, duoda naują identitetą, naują troškimą kiekvieno žmogaus viduje ir tas troškimas yra antgamtinis. Žmogus pradeda trokšti, norėti ir siekti to, ko trokšta Dievas.
Publikaciją parengė Kotryna Mauliūtė.
Laidoje klausykite:
0:00 – Įžanga;
9:28 – Kaip vyksta pasikeitimai atgimusio krikščionio gyvenime?;
17:32 – Dievo žodžio priėmimas;
24:19 – Dievo žodžio vykdymas;
32:38 – Kaip Dievas mus keičia?
