Sibiro tremtyje gimusi, okupacijos metais brendusi ir į rezistenciją įsitraukusi Genovaitė Laurinskaitė-Šakalienė visą gyvenimą nuosekliai liudijo ištikimybę Lietuvos laisvei. Nuo pogrindinės spaudos platinimo ir dalyvavimo teismuose iki viešų protestų ir trispalvės iškėlimo mitinguose – jos kelias tapo gyvu neginkluoto pasipriešinimo istorijos ženklu.
Būsimoji rezistentė Genovaitė Laurinskaitė gimė 1956 m. kovo 21 d. Irkutsko sr. Zimoje tremtinių Domo Laurinsko ir Onos Vismantaitės-Laurinskienės šeimoje. Jos močiutė Ona Laurinskienė (g. 1889 m.) su sūnumi Domu Laurinsku (g. 1934 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilalės r. Mankaičių k. buvo ištremti į Irkutsko sr., Zimos r. Centralnyj Chazan gyvenvietę. Taip pat jos seneliai Uršulė ir Stasys Vismantai su dukromis Uršule (g. 1935 m.) ir Ona (g. 1936 m.) 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilutės r. Stremenių k. buvo ištremti į Irkutsko sr. Zimos r. Zulumajaus gyvenvietę.
Genutė 1963 m. pradėjo lankyti vidurinę mokyklą Centralnij Chazan gyvenvietėje, kurią baigė 1971 m. Netrukus sukūrė šeimą, 1973 m. jai gimė dukra Indra. Su tėvais 1977 m. grįžo į Lietuvą, į Tauragę. Kurį laiką dirbo Tauragės keramikos gamykloje ir Tauragės mėsos kombinate. 1978 m. gruodį ištekėjo už rezistento Vlado Šakalio, susituokė Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Santuokos Sakramentą suteikė kunigas Kazimieras Vasiliauskas.
1979 m. sausio 19 d. jaunavedžiai santuoką įregistravo Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Ceremonijos vadovė pasveikino jaunuosius sukūrus „tarybinę šeimą“, pasiūlė susimainyti žiedais. Jaunasis pertraukė darbuotoją: „Ne tarybinę, o lietuvišką šeimą kuriame. Žiedais mainysimės ne pas jus, o bažnyčioje. Kurioje? Tai mūsų reikalas!“ Genovaitė persikėlė gyventi į Vilnių, šeimai gimė sūnus Narimantas. Genovaitės giminės istorija, tremtys, partizaninės kovos (jos dėdė Leonas Laurinskas buvo partizanas, po kalinimo įsijungė į neginkluotą rezistenciją) lėmė ir jos pačios įsitraukimą į rezistencinį judėjimą.
Be to, Genovaitės vyras Vladas Šakalys (1942–1995) buvo vienas žymiausių neginkluoto pasipriešinimo kovotojų už Lietuvos laisvę. Už atsišaukimų, nukreiptų prieš okupaciją, gaminimą ir platinamą 1955 m. buvo suimtas, bet kaip nepilnametis nenuteistas. 1958 m. su bendraminčiais įkūrė antitarybinę organizaciją „Laisvoji Lietuva“. 1961 m. nuteisiamas 6 metams lagerio.
Po lagerio tęsė antisovietinį darbą ir 1969 m. buvo nuteistas 4 metams lagerio. Trečią kartą suimamas 1973 m. ir 1974 m. nuteisiamas kalėti 5 metus ypatingojo režimo lageryje. 1978 m. grįžęs iš įkalinimo vietos drauge su Juliumi Sasnausku, Antanu Terlecku parengė dokumentą „45 pabaltijiečių memorandumas“. V. Šakalys buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos įsteigimo ir pogrindinio leidinio „Vytis“ leidimo iniciatorių. Gresiant naujam suėmimui ir įkalinimui 1980 m. ryžosi neįmanomam žygiui – nutarė pabėgti į Vakarus (per Suomiją į Švediją) ir buvo pirmasis lietuvis, kuriam toks žygis pavyko.
G. Šakalienė 1980 m. pradžioje įstojo į Lietuvos Laisvės Lygą (LLL), nuo tada aktyviai įsijungė į kovą už Lietuvos laisvę. Ji platino pogrindžio leidinius: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, „Vytį“, „Šauklį“, dalyvavo politinių kalinių teismuose, taip išreikšdama jiems solidarumą, pasirašinėjo dokumentus, demaskuojančius sovietinę valdžią. G. Šakalienė pasirašė pareiškimą LTSR prokurorui dėl kun. Alfonso Svarinsko suėmimo ir kitą pareiškimą – dėl milicijos vykdyto teroro per kun. A. Svarinsko teismą. Taip pat G. Šakalienė 1979 m. pasirašė pareiškimą dėl Romaldo Ragaišio arešto, 1981 m. rugsėjo mėn. pasirašė sveikinimą „Solidarumo“ vadovui Lechui Valensai.
Po rezistento Algirdo Statkevičiaus teismo 1980 m. rugsėjo 11–16 d. LTSR prokuratūroje buvo oficialiai perspėti G. Šakalienė, Algirdas Masilionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė nurodant, kad jie netinkamai elgėsi teismo metu, ir pareikalauta, kad daugiau nesilankytų teismuose. Taip pat Genovaitė nuo 1980 m. kiekvienais metais, Vasario 16-ąją, kartu su bendraminčiais lankydavosi Rasų kapinėse, kur būdavo rengiami minėjimai prie Jono Basanavičiaus ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių karių kapų. Slėpė spausdinimo mašinėlę, kuria buvo spausdinamas pogrindžio leidinys „Vytis“ – tai buvo daiktinis įrodymas A. Terlecko baudžiamojoje byloje ir šios mašinėlės ieškojo KGB.
Dėl savo pogrindžio veiklos ją nuolat persekiojo saugumas, įspėdavo saugumo komitete ir prokuratūroje. KGB ją sekė, kvietė apklausoms, šantažavo, ne kartą tardė. Jos bute, kur rinkdavosi rezistentai ir LLL nariai, dažnai buvo atliekamos kratos. Be to, ji palaikė ryšius su Estijos, Latvijos ir Rusijos disidentais. Taip pat lankė Sibire politinius kalinius.
G. Šakalienė 1987 m. rugpjūčio 23 d. prisidėjo ruošiant Lietuvos Laisvės Lygos organizuotą pirmą viešą mitingą, jame ir dalyvavo – Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, kur buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSRS okupacinės kariuomenės pasitraukimo. Dėl to 1987 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus Tarybų rajono draudimo inspekcijos kolektyvo susirinkime, kuriame kalbėjo 15 žmonių, bendradarbiai rūsčiai pasmerkė G. Šakalienę, ji buvo atleista iš darbo. Susirinkime dalyvavo ir pirmu smuiku griežė Lietuvos komunistų partijos Vilniaus m. Tarybų rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Vaicekauskas.
Genovaitė dalyvavo ir KGB uždraustame 1988 m. gegužės mėn. 22 d. Lietuvos Laisvės Lygos mitinge. Su Leonora Sasnauskaite siuvo Lietuvos Trispalvę, kurią 1988 m. birželio mėn. 14 d. nesankcionuotame mitinge, paminint pirmuosius 1941 m. trėmimus, tuometinėje Vilniaus Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje iškėlė jos dėdė, buvęs partizanas Leonas Laurinskas. Tai buvo pirmas Trispalvės iškėlimas mitinge, kuriame dalyvavo keli šimtai žmonių.
Netrukus, 1988 m. birželio 24 d., Katedros aikštėje vyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, išlydint delegatus į Maskvą, į XIX Sovietų Sąjungos partinę konferenciją, kur jau dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių. G. Šakalienė šio mitingo pradžioje iškėlė Lietuvos Trispalvę. Tai nepatiko Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto pirmajam sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui, kuris pasakė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“ Stojo nejauki tyla. G. Šakalienė prisimena, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis paprašė jos, kol kalbės A. M. Brazauskas, nuleisti vėliavą. Genovaitė taip ir padarė, o pasibaigus Brazausko kalbai, vėl iškėlė Trispalvę.
G. Šakalienė 1988 m. vasarą vadovavo dviem Lietuvos Laisvės Lygos mitingams Kretingoje. 1988 m. Katedros aikštėje dalyvavo bado akcijoje (badavo 12 parų), kur buvo reikalaujama paleisti politinius kalinius ir išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Be to, su L. Sasnauskaite įvairiose Lietuvos vietovėse rodė ir platino filmuotą medžiagą apie Lietuvos Sąjūdžio kūrimąsi bei agitavo žmones dalyvauti Sąjūdžio veikloje. 1989 m. lapkričio 7 d. ji dalyvavo akcijoje Vilniuje, Gedimino prospekte, kai sovietų valdžiai minint 1917 m. bolševikų perversmo metines, parado metu protestuotojai trumpam sustabdė okupacinės kariuomenės tankus.
Ji 1990 m. gruodį tris paras badavo Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos, reikalaujant Kazimiros Prunskienės vyriausybės atsistatydinimo. Ši akcija nebuvo sėkminga, bet buvo pranašiška, nes 1991 m. sausio 8 d. K. Prunskienės vyriausybė drastiškai pakėlė maisto kainas, po ko prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariai šturmavo Aukščiausiąją Tarybą, kas buvo įžanga 1991 m. sausio 13 d. žudynėms.
Už rezistencinę veiklą siekiant Lietuvos nepriklausomybės G. Šakalienė 1998-08-21 apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2000-07-01 – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2008 m. jai suteiktas Laivės kovų dalyvio teisinis statusas.
Dėl susiklosčiusių aplinkybių Genovaitė 2010 m. išvyko į Angliją, Londone gyveno ir dirbo 14 metų. Kaip ir daugeliui iš mūsų gyvenimas teikia ir džiaugsmą ir skausmą. Prieš metus mirus dukrai Indrai, Genovaitė grįžo gyventi į Lietuvą, gyvena Naujojoje Vilnioje. Susitinka su 9-iais anūkais ir 2-iem proanūkiais, kurie teikia gyvenimo džiaugsmą.
