Sausio 17 d. popiežius Leonas XIV priėmė audiencijoje Apaštalinį nuncijų Vokietijos Federacinėje Respublikoje arkivyskupą Nikolą Eterović.
Manoma, kad susitikimo metu daugiausia dėmesio buvo skirta artėjančiam Vokietijos vyskupų konferencijos balsavimui dėl prieštaringai vertinamos Sinodinės konferencijos statuto, kuris pastaraisiais metais Vatikanui sukėlė nemažai galvos skausmo. Sausio 29–31 dienomis Štutgarte vyks šeštasis ir paskutinis Vokietijos Katalikų Bažnyčios Sinodinės asamblėjos etapas. Tačiau pradėkime nuo pradžių.
Šalia Vokietijos vyskupų konferencijos – institucijos, vienijančios visus vyskupus ir koordinuojančios pastoraciją, liturgiją, komunikaciją bei kitas iniciatyvas – Vokietijos Katalikų Bažnyčioje egzistuoja ir dar viena, pasauliniu mastu unikali institucija: Vokietijos katalikų centrinis komitetas (ZdK).
Šiuo metu ZdK apsiriboja Vokietijos katalikų atstovavimu viešojoje erdvėje, pasauliečių apaštalavimo koordinavimu, patariamąja funkcija vyskupams bei pareiškimų visuomenei aktualiais klausimais skelbimu. Jis neturi sprendimų priėmimo galios, nes Katalikų Bažnyčioje valdymo galia priklauso popiežiui ir su juo bendrystėje esantiems vyskupams.
Istoriškai ZdK buvo įkurtas siekiant ginti katalikų mažumą protestantiškoje šalyje, kultūriškai dažnai agresyviai nusiteikusioje „popiežiaus šalininkų“ atžvilgiu. Tačiau po II Vatikano susirinkimo ZdK palaipsniui transformavosi į beveik parlamentinį organą ir buvo pasitelktas progresyviųjų jėgų bandymams įgyvendinti demokratinio pobūdžio reformas Bažnyčioje.
Kitas Vokietijos Bažnyčios išskirtinumas katalikiškame pasaulyje – jos finansinė galia. Tai turtingiausia Bažnyčia pasaulyje. 2025 m. Šventojo Sosto turtas siekė apie 4 mlrd. eurų, o Vokietijos Bažnyčios turtas buvo vertinamas maždaug 250 mlrd. eurų.
Nors pinigai nepaaiškina visų vykstančių procesų, jie akivaizdžiai vaidina svarbų vaidmenį suprantant tam tikrus sprendimus. Vatikanas itin atsargiai vertina galimą ryšių nutraukimą su Bažnyčia, kuri – nori to ar ne – yra reikšmingas finansinis ramstis. Vokietijos vyskupai tai puikiai supranta.
Vadinamasis Vokietijos Katalikų Bažnyčios Sinodinis kelias (Der Synodaler Weg) prasidėjo 2019 m. gruodžio 1 d., po kruopštaus parengiamojo etapo, kurį organizavo Vokietijos vyskupų konferencija kartu su ZdK. Pradiniame etape 230 asmenų rinkosi aptarti keturias temas: valdžios pasidalijimą Bažnyčioje, lytinę moralę, kunigystę (ypač celibato klausimą) ir moterų vaidmenį Bažnyčios gyvenime.
Popiežius Leonas XIV siekia išsaugoti Bažnyčios vienybę bet kokia kaina, tačiau Vokietijos Bažnyčia vis labiau grasina faktiniu atsiskyrimu, nors praktiškai jau veikia itin autonomiškai.
Šis temų sąrašas beveik sutampa su vadinamaisiais „keturiais mazgais“, kuriuos dar 1999 m. Europos vyskupams pristatė kardinolas Carlo Maria Martini – vienas katalikiškojo progresizmo pradininkų Jono Pauliaus II pontifikato metu.
Procesą iš esmės detonavo seksualinio išnaudojimo klausimas Katalikų Bažnyčioje, kuris Benedikto XVI pontifikato metu tapo pasauline tema ir buvo sustiprintas bei išnaudotas progresyvių žiniasklaidos ir institucinių sluoksnių siekiant diskredituoti „konservatyvų posūkį“, kurį Benediktas suteikė Bažnyčios valdymui.
Vokietijoje spaudimas buvo ypač intensyvus – tiek dėl Benedikto XVI vokiškos kilmės, tiek dėl stiprios progresyvios ir proprotestantiškos dvasininkijos dalies. Čia piktnaudžiavimo krizė buvo interpretuojama ne tik kaip moralinė nesėkmė, bet ir kaip sisteminė Bažnyčios krizė: doktrininė, juridinė ir kultūrinė. Būtent nuo šio taško Sinodinis kelias pradėjo iš esmės permąstyti visą Bažnyčios struktūrą.
2013 m. Benediktas XVI atsistatydino iš Romos vyskupo tarnystės. Konklavoje kardinolai išrinko Jorge Mario Bergoglio – Pranciškų, kuris buvo vadinamosios Sant Galeno reformatorių grupės kandidatas. Šią grupę daugiausia sudarė vokiečių aplinkos kardinolai ir vyskupai, siekę reformuoti visą Bažnyčią panašia kryptimi kaip ir Vokietijoje.
Tačiau tapęs popiežiumi Pranciškus nepasielgė kaip marionetė. Jo revoliucinė darbotvarkė ne visiškai sutapo su Sant Galeno grupės vizija. Jis pradėjo diegti „sinodinį metodą“ visoje Bažnyčioje, tačiau kur kas lėtesniu ir labiau etapiniu būdu nei Vokietijos vyskupai, kurie norėjo reformas įgyvendinti greitai ir balsavimu.
Dėl to neišvengiamai kilo įtampa tarp Vokietijos Bažnyčios ir Šventojo Sosto, ypač moralės ir doktrinos klausimais.
2019 m. vyskupas Filippo Iannone perspėjo kardinolą Reinhardą Marxą, kad tokie klausimai kaip moterų diakonatas, celibatas ar valdžios pasidalijimas negali būti sprendžiami vietinės Bažnyčios, nes jie susiję su visuotiniu Bažnyčios mastu. Vokietijos vyskupai tai ignoravo.
2023 m. Sinodinis kelias perėjo į antrąją fazę – buvo įsteigtas Sinodinis komitetas, kurio tikslas – parengti nuolatinę Sinodinę tarybą (Synodalkonferenz), turinčią realias sprendimų galias, įskaitant klausimus dėl moterų diakonystės ir kunigystės, pasirenkamo celibato, išsiskyrusių ir vėl susituokusių asmenų prileidimo prie sakramentų bei LGBT katalikų pripažinimo.
Po Leono XIV išrinkimo 2025 m. gegužės 8 d. tokio projekto patvirtinimo iš Romos tikimybė dar labiau sumažėjo, ypač po to, kai Filippo Iannone buvo paskirtas Vyskupų dikasterijos prefektu.
Popiežius Leonas XIV siekia išsaugoti Bažnyčios vienybę bet kokia kaina, tačiau Vokietijos Bažnyčia vis labiau grasina faktiniu atsiskyrimu, nors praktiškai jau veikia itin autonomiškai.
Sausio 7–8 d. konsistorijoje kardinolas Marxas dar kartą pasisakė už moterų diakonatą ir pareiškė norą išplėsti „vokišką sinodinį modelį“ visai Bažnyčiai. Tuo tarpu Sinodo generalinis sekretorius kardinolas Mario Grechas priminė, kad popiežius turi teisę bet kuriuo metu nutraukti bet kokį sinodinį procesą – akivaizdi aliuzija į Vokietijos situaciją.
Prasideda naujas etapas. Georgas Bätzingas paskelbė, kad nebekandidatuos į Vokietijos vyskupų konferencijos vadovus. Kam jis užleis vietą – dar neaišku.
Lieka kartus paradoksas: popiežius Leonas XIV, išrinktas siekiant sujungti priešybes, gali būti prisimintas kaip pontifikas, kurio pontifikato metu subrendo didžiausia katalikiška schizma nuo Liuterio reformacijos laikų.
