Kodėl karas Izraelyje turi tokį didelį poveikį Europoje? Evertas van Vlastuinas „CNE News” nuomonių skiltyje pateikia pastebėjimus apie Izraelį.
Evertas van Vlastuinas daugybę metų dirba žurnalistu. Jis yra ėmęs interviu iš kelių Nobelio taikos premijos laureatų. Nuo 2001 m. dirbo užsienio naujienų reporteriu Olandijos reformatų dienraštyje (RD.nl), o nuo 2021 m. jis yra „CNE News” vyriausiasis redaktorius.
Ar Izraelis priklauso Europai? „Ir ne, ir taip. Techniškai Izraelis yra Azijoje. Tačiau likusiems žmonėms jis yra labai europietiškas. Visi naujienų biurai nori sekti šį konfliktą; tai atrodo savaime suprantama”, – sako jis.
„Jei atvykstate į šalį kaip užsienietis, žmonės su jumis kalbės europietiška kalba. Jie kalba europietiškai: angliškai. Visa valstybės ir visuomenės sąranga yra ne azijietiška, o vakarietiška. Izraelis dalijasi laisvės idealais su Europa ir Šiaurės Amerika. Jei kaip europietis keliaujate po Turkiją, Siriją ar Egiptą, galite jaustis kaip užsienietis. Tačiau atvykę į Izraelį ir pajutę jo kultūros kvapą, pasijuntate labiau „kaip namie”, – pasakoja žurnalistas.
„Tai nėra atsitiktinumas. Vakarų visuomenes sieja judėjiškas-krikščioniškas paveldas. Tai siekia Senojo Testamento laikus. Nors jau ne visi išpažįsta šį biblinį tikėjimą, judėjų-krikščionių paveldas šiandien formuoja mūsų vertybes”, – pabrėžia E. van Vlastuinas.
„Kitas veiksnys yra tas, kad daugelio Izraelio žydų šeimų šaknys yra Europoje. Daugelis Europos miestų (nuo Amsterdamo iki Prahos, nuo Kišiniovo iki Odesos) kadaise garsėjo klestinčiu žydų gyvenimu. Po Holokausto didžioji jo dalis išnyko. Tačiau europietiškas mąstymo būdas vis dar išlikęs jų DNR”, – priduria jis.
Jei Izraelį ir Europą sieja judėjų-krikščionių kultūra, ar tai reiškia, kad abu jie visada yra tos pačios nuomonės? „Ne, taip greitai tai nevyksta! Pirmiausia eina rabiniškasis kelias. Dėl bendro paveldo prasideda diskusijos ir pirmiausia aršios diskusijos apie jungiamąsias vertybes. Daugiausia entuziazmo kyla iš evangelinių bažnyčių. Pavyzdžiui, Pasaulinis evangelikų aljansas parodė esąs „giliai nusiminęs” dėl agresijos ir teroristinio išpuolio, sakoma pirmadienio pareiškime”, – atsako redaktorius.
„Šios bažnyčios jaučia natūralų ryšį su Izraeliu kaip Dievo tauta. Ši tauta pripildo jas vilties, nes Laiško romiečiams 11 skyriuje ji skaito, kad „visas Izraelis bus išgelbėtas” ir taps palaiminimu likusiam pasauliui. Žinoma, tarp šių grupių yra daug skirtumų. Vieni Izraelį laiko žydų tauta, gyvenančia visame pasaulyje. Izraelio valstybė jiems neturi jokios ypatingos reikšmės. Kiti Izraelio valstybę laiko ypatingu Dievo įsitvirtinimu 1948 m., kurio negalima lyginti su jokia kita pasaulio valstybe”, – pabrėžia E. van Vlastuinas.
Tokių bažnyčių yra ir Jungtinėse Valstijose, ir Europoje. Daugelio jų tapatybė yra sekmininkiška. Dispensacionalizmas ten paprastai yra raktinis žodis. Kitos bažnyčios yra reformuotos pagal puritonų, kurie labai tikėjosi Biblijos pranašysčių, tradiciją. Daugelis lankytojų, kurie buvo (ir iš dalies tebėra) užstigę Izraelyje, kai praėjusį šeštadienį prasidėjo konfliktas, kilę iš tokios aplinkos. Dėl to jų bažnyčiose, grįžtančiose į tėvynę, buvo nedelsiant sureaguota”.
Kodėl Europos Sąjunga paprastai kritiškai vertina Izraelį? „Politiniu požiūriu Izraelio ir Europos dialogas yra kiek nelankstus. Tai susiję su Holokaustu ir prieš tai šimtmečius trukusiu antisemitizmu. Trumpai tariant, Izraelis nenori, kad Europa jį „pamokytų”.
