Mianmaras, Kinija ir Kuba yra „ypatingą susirūpinimą keliančių šalių” sąrašo viršuje, tačiau kai kurie stebisi, kodėl Nigerija vėl liko nuošalyje.
Birželio pabaigoje JAV valstybės departamentas paskelbė metinę ataskaitą apie tarptautinės religijos laisvės padėtį, o valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) pastebėjo, kad ataskaita „skatina mūsų ateities viziją, kurioje kiekvienas gali pasirinkti ir praktikuoti savo įsitikinimus, įskaitant teisę netikėti ar netikėti”.
„Pagarba religijos laisvei sustiprina kitas teises, pavyzdžiui, teisę laisvai kalbėti, taikiai susirinkti, ar teisę dalyvauti politikoje”, – kalbėjo A. Blinkenas. Šalia jo stovėjo JAV ambasadorius tarptautinei religijos laisvei Rashadas Hussainas (Rašadas Huseinas). „Šios visuotinės teisės apsauga suteikia žmonėms galimybę išreikšti save, išnaudoti visą savo potencialą ir visapusiškai prisidėti prie savo bendruomenės.”
Ataskaita, kasmet teikiama JAV Kongresui pagal 1998 m. Tarptautinės religinės laisvės aktą, apima laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.
Naujausioje ataskaitoje 12 šalių – Birma (Mianmaras), Kinijos Liaudies Respublika, Kuba, Šiaurės Korėja, Eritrėja, Iranas, Nikaragva, Pakistanas, Rusija, Saudo Arabija, Tadžikistanas ir Turkmėnistanas – įvardijamos kaip ypatingą susirūpinimą keliančios šalys. Šis pavadinimas reiškia, kad šalis vykdo arba toleruoja „ypač šiurkščius religijos laisvės pažeidimus”.
Kai kurie stebėtojai teigė, kad į sąrašą turėjo būti įtraukta dar viena šalis – Nigerija.
Štai keletas pagrindinių priežasčių, dėl kurių 12 šalių pateko į sąrašą:
Birma (Mianmaras)
Mianmaro, kurį JAV Valstybės departamentas vadina Birma, konstitucija garantuoja „teisę laisvai išpažinti ir praktikuoti religiją, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai, moralei ar sveikatai ir kitoms šios konstitucijos nuostatoms”.
Tačiau 2023 m. pasirodė pranešimų apie grasinimus, sulaikymus ir smurtą, nukreiptą prieš religinių ir etninių mažumų grupes.
Kinijos Liaudies Respublika
Nors Kinijos Liaudies Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad piliečiai „naudojasi religinių įsitikinimų laisve”, pamaldas leidžiama rengti tik religinėms grupėms, priklausančioms vienai iš penkių valstybės sankcionuotų „patriotinių religinių asociacijų”, atstovaujančių oficialioms religijoms.
Taisyklėse reikalaujama, kad dvasininkai įsipareigotų būti ištikimi Kinijos komunistų partijai ir socializmui bei „priešintis neteisėtai religinei veiklai ir religinei ekstremistinei ideologijai, taip pat priešintis užsienio jėgų infiltracijai naudojant religiją”.
2023 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo naujos administracinės priemonės, pagal kurias vienuolynai, bažnyčios, mečetės, šventyklos ir kitos „religinės veiklos vietos” privalo remti partijos vadovavimą, įgyvendinti „Xi Jinpingo mintį apie socializmą su Kinijos bruožais” ir skatinti religijos sinizaciją. Priemonėse taip pat nustatyta, kad pamokslų turinys turėtų atspindėti „socialistines pagrindines vertybes” ir būti integruotas į „tradicinę kinų kultūrą”. Kai kurios žiniasklaidos priemonės ir nevyriausybinės organizacijos (NVO) pranešė, kad, nepaisant laikino Šventojo Sosto ir Kinijos vyriausybės susitarimo dėl vyskupų skyrimo, vyriausybė toliau persekiojo, sulaikė, pradangino, areštavo, įkalino, o kai kuriais atvejais išbarė katalikų kunigus, kurie neprisijungė prie valstybės sankcionuotos Kinijos katalikų patriotinės asociacijos.
Kuba
Kubos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos dėl religijos laisvės ir draudžiama diskriminacija dėl religijos, tačiau baudžiamojo ir administracinio kodeksų nuostatos prieštarauja šiai apsaugai. Joje skelbiama, kad šalis yra pasaulietinė valstybė, ir numatomas religinių institucijų ir valstybės atskyrimas, tačiau Kubos komunistų partija per savo Religinių reikalų biurą ir Teisingumo ministeriją reguliuoja religinę praktiką. Pagal įstatymą visos religinės grupės turi kreiptis į biurą dėl oficialios registracijos.
Daugelis religinių grupių ir toliau teigė, kad, nepaisant konstitucinių nuostatų dėl sąžinės ir religijos laisvės, bei diskriminacijos dėl religijos draudimo, vyriausybė naudojo grasinimus, sulaikymus, smurtą ir kitas prievartos taktikas, kad apribotų kai kurių religinių grupių, vadovų ir pasekėjų veiklą, įskaitant kalinių teisę laisvai praktikuoti religiją. Šaltiniai minėjo nuolatinį valdžios stebėjimą, bauginimą ir kunigų, pasisakančių apie žmogaus teises, tardymą, taip pat valdžios spaudimą katalikų vadovybei, kad ši nutildytų atvirai kalbančius kunigus.
Šiaurės Korėja
Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos Konstitucijoje numatyta religinių įsitikinimų laisvė. Tačiau 2022 m. JT Generalinio Sekretoriaus ataskaitoje teigiama, kad „teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę … ir toliau yra paneigiama, o valdžios institucijos netoleruoja jokių alternatyvių tikėjimo sistemų”.
Valstybės departamento ataskaitoje apie religijos laisvę teigiama: „Keli šaltiniai nurodė, kad padėtis iš esmės nepasikeitė nuo 2014 m., kai buvo paskelbta JT Tyrimo komisijos ataskaita dėl žmogaus teisių šalyje. Ji atskleidžia, kad valdžios institucijos beveik visiškai paneigė teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę ir nustatė, kad vyriausybė daugeliu atvejų vykdė žmogaus teisių pažeidimus, kurie laikytini nusikaltimais žmoniškumui. Pranešama, kad vyriausybė ir toliau vykdė mirties bausmes, kankino, suiminėjo ar fiziškai smurtavo prieš asmenis už jų religinę veiklą.”
Eritrėja
Eritrėjos įstatymai ir Konstitucija, kuri vis dar nėra įgyvendinta, draudžia diskriminaciją dėl religinių priežasčių ir numato minties, sąžinės ir tikėjimo laisvę, taip pat laisvę praktikuoti bet kurią religiją. Vyriausybė pripažįsta keturias oficialiai įregistruotas religines grupes: Eritrėjos Stačiatikių Tevahedų Bažnyčią, sunitų islamą, Katalikų Bažnyčią ir Eritrėjos Evangelikų Liuteronų Bažnyčią.
Tačiau 2023 m. ataskaitoje teigiama, kad Eritrėjos vyriausybė areštavo asmenis dėl religijos. Krikščionių nevyriausybinė organizacija „Release International” pranešė, kad sausio-balandžio mėn. buvo suimti 177 neregistruotų krikščionių grupių nariai, susirinkę privačiuose namuose melstis ar įrašinėti garbinimo muziką. Liepos mėn. krikščionių NVO „Kankinių balsas Kanadoje” pranešė, kad du pastoriai nuo 2004 m. tebėra sulaikyti nepateikus kaltinimų. Informacijos apie šių sulaikytųjų laikymo sąlygas ar jiems pateiktus kaltinimus, jei tokių buvo, nėra. Nevyriausybinės organizacijos teigė, kad anksčiau valdžios institucijos kai kuriuos sulaikytus krikščionis laikė jūriniuose konteineriuose, mušė ir kankino, bandydamos priversti atsisakyti tikėjimo.
Vyriausybė toliau valdė anksčiau katalikams, stačiatikiams ir musulmonams priklausiusias mokyklas, kurios buvo konfiskuotos pagal Proklamacijos 73/1995 draudimą religinėms institucijoms teikti socialines paslaugas, įskaitant švietimą.
Iranas
Irano Konstitucijoje šalis apibrėžiama kaip islamo respublika, o oficiali valstybinė religija – dviejų atšakų Džafaro šiitų islamas. Joje teigiama, kad visi įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti grindžiami „islamo kriterijais” ir oficialiu šariato aiškinimu. Konstitucijoje teigiama, kad piliečiai naudojasi žmogaus, politinėmis, ekonominėmis ir kitomis teisėmis pagal islamo kriterijus”. Baudžiamajame kodekse numatytos šariato numatytos bausmės, įskaitant amputaciją, nuplakimą ir užmėtymą akmenimis. Jame nurodyta mirties bausmė už „moharebeh” („priešiškumą Dievui”) ir „sabb al-nabi” (“Pranašo įžeidimą”). Už kitų religijų, išskyrus islamą, skelbimą baudžiama iki 10 metų kalėjimo.
Nikaragva
Nikaragvos Konstitucija draudžia diskriminaciją dėl religijos, numato tikėjimo, religijos ir kulto laisvę ir teigia, kad niekas „negali būti verčiamas prievartos priemonėmis deklaruoti savo ideologiją ar įsitikinimus”.
Tačiau, remiantis daugeliu žiniasklaidos, NVO ir tarptautinių organizacijų pranešimų, vyriausybė paspartino išpuolius prieš Katalikų Bažnyčią ir evangelikų krikščionių grupes. Per metus policija suėmė 27 katalikų kunigus ir du katalikų seminaristus, daugelį kitų katalikų kunigų trumpam sulaikė tardymo tikslais, iš šalies išsiuntė 18 Nikaragvos ir tris užsienio šalių kunigus.
Vasario mėn. teisėjas be teismo nuteisė vyskupą Rolando Alvarezą 26 metams kalėjimo ir panaikino jo pilietybę už išdavystę ir kibernetinius nusikaltimus. Tą patį mėnesį vyriausybė išsiuntė į Jungtines Valstijas 222 politinius kalinius, kuriems buvo priimtas humanitarinis lygtinis paleidimas, įskaitant šešis katalikų kunigus ir penkis kitus su Katalikų Bažnyčia susijusius asmenis. Buvusiems politiniams kaliniams atvykus į Jungtines Valstijas, Managvos apeliacinis teismas paskelbė šiuos asmenis „išdavikais” ir pareiškė, kad vyriausybė atėmė iš jų pilietybę.
Taip pat vasario mėn. apeliacinis teismas dar 94 Nikaragvos piliečius, įskaitant 10 katalikų kunigų, paskelbė „išdavikais” už „sąmokslą, kuriuo siekiama pakenkti nacionaliniam vientisumui” ir „melagingų žinių skleidimą”, atėmė iš jų pilietybę ir nurodė konfiskuoti jų turtą. Kovo mėnesį Šventasis Sostas uždarė savo nunciatūrą Managvoje po to, kai Nikaragvos vyriausybė „sustabdė” diplomatinius santykius, reaguodama į tai, kad popiežius Pranciškus palygino Ortegos administraciją su nacių Hitlerio diktatūra.
Balandžio mėnesį prezidentas Danielis Ortega šalies katalikų hierarchus pavadino „šėtono vyskupais”. Rugpjūčio mėn. vyriausybė uždarė jėzuitų valdomą Centrinės Amerikos universitetą, teigdama, kad jis yra terorizmo centras.
Pakistanas
Pakistano Konstitucijoje islamas įtvirtintas kaip valstybinė religija ir reikalaujama, kad visos įstatymų nuostatos atitiktų islamą. Konstitucijoje teigiama: „Laikantis įstatymų, viešosios tvarkos ir moralės, kiekvienas pilietis turi teisę išpažinti, praktikuoti ir propaguoti savo religiją.” Baudžiamajame kodekse nustatytos bausmės už šventvagystę – nuo 10 metų kalėjimo iki mirties bausmės, nors vyriausybė dar niekam nėra įvykdžiusi už ją mirties bausmės.
Žiniasklaidos pranešimais, policija kartais nužudydavo religinių mažumų atstovus arba fiziškai prieš juos smurtaudavo, arba nesugebėjo apsaugoti asmenų nuo smurto, susijusio su religija. Dažnai policija, kaltinama piktnaudžiavimu, švelniai nubausdavo arba iš viso nebausdavo. Vienu atveju policija nesugebėjo apsaugoti suimtojo, kuriam buvo pateikti kaltinimai piktžodžiavimu Pendžabo Nankana Sahabo rajone; vasario 11 d. minia įsiveržė į policijos nuovadą ir jį nulinčiavo.
Rusija
Rusijos Konstitucijoje skelbiama, kad valstybė yra pasaulietinė, ir garantuojama religijos laisvė, lygios teisės nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, teisė garbinti ir išpažinti savo religiją. Įstatyme teigiama, kad valdžios pareigūnai gali uždrausti religinės asociacijos veiklą dėl viešosios tvarkos pažeidimo ar užsiėmimo „ekstremistine veikla”. Įstatymas leidžia vyriausybei kriminalizuoti platų spektrą veiklos kaip ekstremistinę, tačiau tiksliai neapibrėžia ekstremizmo. 2022 m. priimtu įstatymu leidžiama sukurti konfidencialią ekstremistine laikomos medžiagos duomenų bazę ir „vieningą registrą” asmenų, priklausančių teroristinėmis ar ekstremistinėmis laikomoms organizacijoms. Kitu 2022 m. įstatymu reikalaujama, kad tam tikros organizacijos, įskaitant religines grupes ir pavienius asmenis, viešai prisistatytų kaip užsienio agentai, o kritikai teigia, kad taip siekiama jas diskredituoti. Įstatyme krikščionybė, islamas, judaizmas ir budizmas įvardijami kaip keturios „tradicinės” šalies religijos ir pripažįstamas ypatingas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vaidmuo.
Rusijos karas prieš Ukrainą iškėlė daug religijos laisvės klausimų, ypač Rusijos pajėgų okupuotoje Ukrainos teritorijoje. Šiose vietose Rusija neleido Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, Ukrainos graikų apeigų katalikų, Krymo totorių musulmonų, Jehovos liudytojų, evangelikų, baptistų ir kt.
Saudo Arabija
Pagal 1992 m. Pagrindinį valdymo įstatymą oficiali Saudo Arabijos religija yra islamas, o Konstitucija – Koranas ir Suna (tradicijos ir praktika, pagrįsta pranašo Mahometo gyvenimu). Teisinė sistema daugiausia grindžiama šariatu, kaip jį aiškina sunitų islamo jurisprudencijos Hanbalio mokykla. Įstatymai nenumato religijos laisvės. Įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę „kiekvienam, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai meta iššūkį karaliaus ar kronprinco religijai ar teisingumui”. Įstatymas draudžia „bet kokios formos ateistinių ideologijų propagavimą”, „bet kokius bandymus sukelti abejonių dėl islamo pagrindų”, publikacijas, kurios „prieštarauja islamo teisės nuostatoms”, ir kitus veiksmus, įskaitant neislamiškas viešas pamaldas, viešą neislamiškų religinių simbolių demonstravimą, musulmono atsivertimą į kitą religiją ir ne musulmono prozelitizmą.
Turkmėnistanas
Turkmėnistano Konstitucija nustato, kad respublika yra pasaulietinė valstybė, bei numato religijos laisvę bei asmenų teisę pasirinkti religiją, reikšti ir skleisti savo religinius įsitikinimus, dalyvauti religinėse apeigose ir ceremonijose. Konstitucija atskiria valdžios ir religijos vaidmenis ir nustato, kad religinėms organizacijoms draudžiama „kištis” į valstybės reikalus. Konstitucijoje numatyta piliečių lygybė prieš įstatymą, nepaisant jų religinių įsitikinimų.
Rugpjūčio 30 d. opozicinė žiniasklaida pranešė, kad Rusija deportavo Turkmėnijos pilietį Aširbajų Bekijevą į Turkmėnistaną už Rusijos migracijos įstatymų pažeidimą. Žiniasklaidos priemonės taip pat pranešė, kad Dašoguzo regioninis teismas nuteisė A. Bekijevą 23 metams kalėjimo dėl „sufabrikuotų kaltinimų” islamo ekstremizmu. Jehovos liudytojai pranešė apie 14 tokių atvejų, kai saugumo pareigūnai sulaikydavo jų narius, iškviesdavo juos atvykti į teisėsaugos institucijas, kelias valandas apklausdavo ir paleisdavo. Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo Turkmėnistano tarnyba pranešė, kad rugpjūčio viduryje Balkanų provincijoje policija surengė reidus į musulmonų namus ir konfiskavo religinę literatūrą
2023 m. metinėje ataskaitoje krikščionių nevyriausybinė organizacija „Open Doors” pažymėjo: „Musulmonų kilmės krikščionys patiria spaudimą tiek iš valstybės, tiek iš savo šeimos ir bendruomenės, kuri gali taikyti jiems namų areštą, priverstines santuokas ir mušimą, kad priverstų juos grįžti į islamą.”
„Open Doors” taip pat pranešė, kad „musulmonų kilmės atsivertę krikščionys yra labiausiai pažeidžiami persekiojimo, ypač kaimo vietovėse. Jie gali patirti spaudimą, o kartais ir fizinį smurtą iš savo šeimų, draugų ir vietos bendruomenės, kad būtų priversti grįžti į islamą. Kai kuriuos atsivertėlius jų šeimos ilgam uždaro, muša ir galiausiai gali išvaryti iš bendruomenės. Vietos imamai skelbia prieš juos nukreiptus pamokslus ir taip dar labiau didina spaudimą. Dėl to atsivertėliai daro viską, kad nuslėptų savo tikėjimą – jie tampa slaptais tikinčiaisiais.”
Kai kurios religinės grupės pranešė, kad per pastaruosius 30 metų šalyje padaugėjo to, ką vienas katalikų lyderis pavadino „religiniu smalsumu” – didesniu susidomėjimu religiniais klausimais. Vadovas teigė, kad požiūris į religiją pasikeitė dėl to, kad žmonės domėjosi krikščionybe, o kiti norėjo atkurti ryšius su savo šeimos protėviais, kurie buvo religingi. Religiniai vadovai sakė, kad jie nevykdė prozelitizmo, o atvirkščiai – atvėrė duris visiems žmonėms.
O kaip Nigerija?
Be šių šalių, ataskaitoje Alžyras, Azerbaidžanas, Centrinės Afrikos Respublika, Komorosas ir Vietnamas yra įtraukti į specialųjį stebėjimo sąrašą dėl to, kad šiurkščiai pažeidinėja arba netoleruoja religijos laisvės.
Tačiau nė viename iš šių sąrašų nėra Nigerijos, ir nemažai žmonių, įskaitant nigeriečius, toliau klausia, kodėl. JAV Tarptautinės religijos laisvės komisija (USCIRF), nepriklausoma, dviejų partijų JAV federalinės vyriausybės agentūra, įsteigta 1998 m. Tarptautinės religijos laisvės įstatymu, nurodė, kad Nigerija ne kartą atitiko teisinius reikalavimus, kad JAV būtų įtraukta į sąrašą.
„Skaudu girdėti, kad Bideno administracija vėl nutylėjo apie persekiojamą Bažnyčią Nigerijoje”, – anksčiau šį mėnesį „Crux” sakė tėvas Moses Lorapuu, Makurio vyskupijos Nigerijoje, Benue valstijoje, komunikacijos direktorius ir generalinis vikaras.
