Kai gretimos valstybės neteisėtą prezidentą pavadina batka — pasišiaušiu. Šis malonus ausiai ir pozityvią prasminę įkrovą turintis rusiškas žodis netaikytinas savo šalies piliečius žudančiam diktatoriui. Nei viešumoje, nei, ko gero, privačiai. Man labiau patinka Tarakonas. Ūsuotas, sunkiai įveikiamas ir mintantis nešvarumais. Kaip Lukašenka.
Šalia mūsų valstybės turime jo valdas. Nesinori dramatizuoti dabarties situacijos, bet šis faktas nieko gero Lietuvai nežada. Ypač stebint pastarųjų dienų migrantų antplūdį. Ta proga paminėtini keli esminiai dalykai, be kurių įsisąmoninimo bus sunku tvarkytis su ūsuoto rytinio kaimyno keliamais iššūkiais.
Pirma, Tarakonas atėjo ilgam. Dar tuomet, kai daugelis žavėjosi gudų nusiaunamais batais prieš lipant ant suoliukų per demonstracijas, buvo aišku — nieko gero iš to nebus. Dabarties diktatoriai puikiausiai prisitaikė prie taikių protestų neutralizavimo. Net jei Lietuvoje tūnotų cikanouskajų kvartetas — Tarakonui vienodai. Jis tupdo tuos lėktuvus, kur skrenda realūs pavojai, o ne kvaksinčios namų šeimininkės.
Net jei Lietuvoje tūnotų cikanouskajų kvartetas — Tarakonui vienodai.
JAV politologo ir neginkluoto pasipriešinimo teoretiko Gene Sharpo metodai veikia tuomet, kai kalbama apie žmogaus teisių plėtrą santykinai demokratinėje aplinkoje (jo tyrimo objektas buvo šešiasdešimtųjų kova už žmogaus teises JAV, kur tada ir dabar funkcionuoja nepriklausomas parlamentas ir įstatymiškai besikeičiantys prezidentai). Todėl neprievartinis, glotnus ir europiečio akiai mielas mojavimas vėliavomis beigi burnos aušinimas čia ir Baltarusijoje yra veikiau medijų interesas, nei politinių permainų garantas.
Tarakonas trūks plyš nori perduoti šalies valdymą savo sūnui. Jam visiškai nusispjaut su kuo eiti obuoliauti — Putinu, Xi Jinpingu ar, nepabijosiu viešai ištart, kokiu nors gana demokratinės valstybės lyderiu. Tikslas — svarbiausia.
Antra, Lietuvoje, tikiuosi, po truputį bręsta supratimas, kad reikalinga tam tikra mąstymo ir veikimo kaita kalbant ir derinant santykius su Baltarusija. Kol kas mes patys esame panašūs į batukus nusiaunančius taikius protestuotojus. Oficialiomis ir „valstybinėmis“ priemonėmis šis rėžimas yra neįveikiamas. Reikia keistis. Ir reikia lyderių, kurie geba tai daryti.
Ne man derėtų aiškinti kokių priemonių galima arba reikia imtis, bet pirmiausia sąlyga yra aiškus įsisąmoninimas, kad atėjo metas veikti nekonvenciškai. Tai mūsų valstybinio saugumo reikalas. Kad nebūčiau apkaltintas tuščiažodžiavimu, pateiksiu vieną konkretų pavyzdį: tuo metu, kai visa žiniasklaida plyšauja dėl dešimčių mūsų valstybės sienas šturmuojančių nelegalų, pro tą pačią sieną link Vakarų beveik nekliudomai čiuožia Baltarusijos cigarečių fabrikuose rūkalų prifarširuotos fūros. Ši institucinė abiejų valstybių mafija kol kas veikia be kliudžių. Iš jos minta Tarakonas ir tarakoniukai. Savi ir svetimi.
Trečia, Rusijai ši situacija patogi ir naudinga. Bet koks jovalas pašonėje yra šios valstybės geidžiamas ir puoselėjamas. Tokių pavyzdžių apstu: Moldova, Gruzija, Ukraina. Putinas laimi bet kokiu atveju:
a) nestabilumas,
b) „bausmė“ nepaklusnioms valstybėms,
c) Tarakono besąlygiškas lojalumas, galimybė šantažuoti ES ir t.t.
Ką daryti? Kol kas nieko. Jei gyvenate pasienyje — žvalgykitės ir turėkite reikiamus telefonų numerius. Arba stokite į Šaulių sąjungą. Bus ramiau.
