Daugelis jaučia, kad gyvename keistu ir šiek tiek ribiniu laikotarpiu. Viešojoje erdvėje kylantis susipriešinimas dėl Seimo pavasario sesijos, kur veik oficialiai pareikšta, kad bus teikiami pasiūlymai dėl Stambulo konvencijos ir dėl partnerystės įstatymo projektų, jaukia daugelio galvas.
Man tai svarbu ir baugu šiek tiek. Norisi tikėti – esu ne vienas.
Nesiimsiu vertinti asmenybių laikysenos šiais klausimais. Palikime tai jų sąžinei. Tačiau, sutikite, keista, kad konservatyviai partijai priklausanti ministrė viešai tvirtina, kad palaikys Stambulo konvenciją. Nes viskas, anot jos, tik prietarai. Ji žinanti geriau.
Tai ir tapo postūmiu perskaityti šį bei tą daugiau nei pačią Stambulo konvenciją. Ją skaičiau tris kartus – tiesiog informuoju. Puikiai nutuokiu, apie ką ten rašoma.
Žinoma, didžiosios įdomybės veriasi tada, kai kapstaisi giliau. Tarkim, peržvelgi dokumentus, kurie yra „palydintys“ pagrindinį Konvencijos tekstą. Susiradau 2019-aisiais Europos Parlamento (EP) priimtą rezoliuciją dėl ES prisijungimo prie Stambulo konvencijos ir kitų kovos su smurtu dėl lyties priemonių (2019/2855(RSP). Puikus tekstas analizei. Nes lydi, išsišneka, kalba daugiau, nei sakoma pačioje Stambulo konvencijoje.
Jei šį komentarą skaitote toliau – rekomenduoju jį atsidaryti kitame „lange“. Ir palyginti.
EP rezoliucijos dažniausiai turi tris lygmenis: a) išvardijami dokumentai, kuriais remiantis radosi pati Rezoliucija (punktai, kurie prasideda žodžiu „atsižvelgdamas“), b) konstatuojama dabartinė padėtis (punktai, kurie prasideda žodžiu „kadangi“) ir c) svarbiausia dalis, kuri šiuo atveju prasideda imperatyviais veiksmažodžiais („griežtai smerkia, tvirtai nurodo, ragina, pabrėžia“).
Atsiverčiu gerbiamų, tikinčių asmenų komentarus, kurie sako, kad Stambulo konvencija ir partnerystės įstatymas yra labai liberalūs, kad čia tik krikščionių pasitikėjimo ir sąvokų vertimo klausimas, suprask, įveikime savo baimes.
Paskutinė dalis mums įdomiausia, nes su krikščionišku pasitikėjimo, atleidimo, susitaikymo kvietimu nelabai turi ką bendro. Paanalizuokime papunkčiui.
Nr. 2 „Ragina Tarybą skubiai užbaigti Stambulo konvencijos ratifikavimą ir prisijungti prie jos plačiu mastu be jokių apribojimų <…> ragina Tarybą ir Komisiją užtikrinti, kad Konvencija būtų visiškai integruota į ES teisėkūros ir politikos sistemą.“
Kalbant paprasčiau: jokios nacionalinės išimtys neįmanomos. Visa Konvencija privalo būti integruota į nacionalinę teisę. Viskas griežtai, aiškiai ir be sentimentų. „Seiles“ pasilikite sau. Vykdykite.
Nr. 6 „Smerkia prieš Stambulo konvenciją nukreiptus išpuolius ir kampanijas, grindžiamas tyčiniu klaidingu jos aiškinimu ir klaidingu jos turinio pateikimu visuomenei.“ Perfrazuojant, yra tik Viena Tiesa. Taškas. Kitos tiesos neįmanomos.
Nr. 7 „Tvirtai nurodo, kad atsisakymas teikti lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių paslaugas yra viena iš smurto prieš moteris ir mergaites formų…“ Kitaip tariant, „paslaugos“ – svarbiausia. Jas dera detalizuoti: lytinis švietimas, kontracepcija, abortas, lyties keitimas. Jokios etikos, vertybių, tikėjimo ar kitokių „seilių“. Tik technologinės „paslaugos“, kurios, regis, geriausiai kovoja prieš smurtą.
Nr. 8 „Pabrėžia, kad informuotumo didinimo kampanijos, kuriomis kovojama su lyčių stereotipais ir patriarchaliniu smurtu <…> yra pagrindinės kovos su šiuo žmogaus teisių pažeidimu priemonės.“
Realybėje tai reiškia tik vieną – lyčių priešprieša tik aštrės. Nes „informuotumo kampanijos“ privalo būti stiprinamos. Esminės smurto priežastys (alkoholizmas, socialinė atskirtis, tamsumas) niekam nerūpi. „Kova su lyčių stereotipais“ reiškia tik tai, kad jei jūs save laikote vyru ar moterimi, tai vadovaujatės stereotipais.
Nr. 11 „Primena poziciją, kad reikia skirti 193,6 mln. EUR veiksmams, kuriais užkertamas kelias visų formų smurtui dėl lyties…“ Dar kartą įsidėmėkite skaičių. Jis – lemiamas. Šitie pinigai skirti tiems, kurie žino „tiesą“. Ir jie, o ne Teismai spręs, kas teisus, o kas ne.
Ir pabaigai.
Nr. 15 „Pabrėžia, kad svarbu nustatyti oficialias pranešimų apie seksualinį priekabiavimą procedūras, taip pat rengti specialius mokymus ir informuotumo didinimo kampanijas…“
Apie „kampanijas“ jau kalbėta, tačiau šiuo atveju svarbus dokumento rengėjų siekis viską surašyti įstatymuose ir bet ką kitoniško tiesiog bausti. Čia nėra vietos improvizacijoms, viskas privalo būti aiškiai identifikuota, o kas to nesilaiko – baustina.
Ir tada atsiverčiu gerbiamų, tikinčių asmenų komentarus, kurie sako, kad Stambulo konvencija ir partnerystės įstatymas yra labai liberalūs, kad čia tik krikščionių pasitikėjimo ir sąvokų vertimo klausimas, suprask, įveikime savo baimes.
Pasakysiu atvirai, 2019/2855(RSP) pasitikėjimu, gilumu ir atvirumu nekvepia. Kaip ir pati Stambulo konvencija. Tai dokumentai, kuriuose be jokio dialogiškumo, įsiklausymo, atleidimo ar tiesiog žmogiško supratimo deklaruojama Viena Tiesa. Su aiškiais mechanizmais, kaip ją įgyvendinti, ir sankcijomis jų nesilaikantiems.
Lieku bijoti.
