Nutinka, kai žmonės pasiūlo bilietų. Šį kartą iš gerų rankų į delnus nugulė du bilietai į Kauno nacionalinio dramos teatro premjerą. Ėjome žiūrėti lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko kūrinio. Pavadinimas įpareigojantis – „Lietuviškos Vėlinės“. Spektaklis sukurtas pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“.
Pirmosios minutės. Su žmona sėdime salėje, laukiame. Prieš akis – mūsų trispalvė ir du garbės sargybos kuopos kariai. Tuomet naiviai pagalvojau, kad visas spektaklis bus „grojimas“ mūsų jausmais per istorines, tautines ir politines aktualijas remiantis A. Mickevičiaus kūryba.
Iš esmės taip ir nutiko, tik režisieriui pristigo talento tai įvykdyti iki galo. Vidutinio amžiaus mąstančio ir mokaus lietuvio(-ės) interesai, vis dar tikiu, kiek platesni ir įvairesni. Juk būtent tokiems ir skirtas šis spektaklis. Menas negali būti pigus. Ypač jei kokybiškas.
Bet grįžkime į salę…
Po dailaus, bet keisto ir nei vietoje, nei laiku organizuoto Lietuvos himno giedojimo prasideda spektaklis. Pakvimpa piguva, nes tautiniais, patriotiniais ir vis dar kažką reiškiančiais dalykais manipuliuoja tie, kurie nieko daugiau nesugeba. Imi kažką, kas dar nenupiginta ir nupigini. Elementaru.
Su žmona sulaukiame smerkiančių žvilgsnių iš aplinkinių. Giedant himną sėdėjome. Regis, neapsirikome, nes jis buvo nutrauktas. Dingteli mintis, kad pasaulyje, ko gero, egzistuoja vienintelis universalus būdas, kuriuo remiantis dera populiarinti savo kūrybą: tai kažką žiūrovui reiškiančių mitologemų, simbolių ar faktų „dekonstrukcija“ viską pateikiant kaip meninį sumanymą.
Valstybiniai simboliai, visuotinai aprobuoti mitai, tikėjimą įkūnijančios sakramentalijos čia tinka geriausiai. Iš jų reikia pasityčioti ir bilietai bus išpirkti. Etiniai nusižengimai (išprievartavimai, nuogybės, smurtas ir t.t.) dabartiniame meno pasaulyje jau devalvuoti. Nebereaguojame. Įpratome. Spektaklis gali būti nepelningas.
Šiuo dėsniu remiantis scenoje draugiškai buvo sudeginta Lietuvos trispalvė.
Siužeto nepasakosiu. Ten būta visko: (ne)estetiškų nuogybių, pistoletų, kurie tai šauna, tai nelabai, keistų tiesiogiai transliuojamų ir amžinybę besitęsiančių čiatų ir dar šio bei to. Toks negrabiai režisuotas suneštinis balius su vakaro vedėju pavarde Mickevičius.
Pusvalandį žiūrėti į tai, kaip žavi mergina lovoje fotografuoja savo grožybes ir tai viešina socialiniuose tinkluose yra ne kiekvienam pakeliama užduotis. Kiek plačiau akys prasivėrė tik tuomet, kai ekrane išvydau vyrišką falą. Ne kasdien gi teatre tokius dalykus regėti įmanu.
Po spektaklio skambėjo ilgi plojimai pereinantys į ovacijas. Mes vėl sėdėjome smerkiami aplinkinių žvilgsnių. Lenkų režisierius viešumoje tvirtina, kad „lietuvių publika puikiai suprato šias prasmes, už ką jai esu labai dėkingas. Visos trys premjeros vyko pilnutėlėje salėje ir baigėsi ilgomis ovacijomis atsistojus“.
Susidūriau su globalinio masto dilema: niekaip nepajėgiu suprasti prie kurių plojikų geriau jungtis? Prie tų, kurie džiaugiasi sėkmingai nusileidus lėktuvui, ar visgi dėtis prie teatro žinovų, kurie atsistoję sveikina abejotinos vertės teatrinį vyksmą?
