Neseniai Vilniuje vyko Laisvosios visuomenės instituto organizuota konferencija „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“. Klausiau ir žavėjausi. Rimti pranešėjai, dar rimtesni pasisakymai.
Visko neperpasakosi, kas nori internete gali be vargo rasti įrašą, tačiau keliomis įžvalgomis dalinuosi. Pakalbėkime apie ateistus, tiksliau, apie dvi galimas interpretacijas šios konferencijos skaitytų pranešimų kontekste.
Pirmoji arba patys krikščionys yra ateistai
Įstrigo Vladimiro Laučiaus mintis apie tai, kad visuomenėje jau kuris laikas tarpsta „sekuliarioji religija“ grįsta vertybėmis. Jomis — vertybėmis — privalu „tikėti“, netikėjimas traktuojamas beveik kaip valstybės išdavystė, atsilikimas, progreso stabdymas.
Kitaip tariant, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Nuo ankstyvųjų laikų tikėjimas, religija buvo ir tikrųjų vertybių šaltinis bei saugotojas, tačiau dabar tapo progreso stabdytoju. Radosi kita, sekuliari religija su vertybėmis, kurių analizavimas nėra pageidaujamas.
Žmogaus teisėmis, woke kultūra, imigracijos pozityvumu ar pan. reikia paprasčiausiai įtikėti. Krikščionys tampa bedieviais.
Daugiau tokių.
Antroji arba mums reikia tikrų ateistų
Šis ateizmo supratimas ne toks paprastas kaip pirmasis. Klausiau minėto V. Laučiaus, kuris pasakojo apie Thomasą Hobbesą, Johną Locke ir negalėjau atsikratyti minties, kad daugelis tų, kurių politinis veikimas mums, krikščionims, nelabai tinka ir patinka, nelabai suprastų apie ką čia kalbama.
Kiek „vertybėmis įtikėjusiųjų“ (žr. pirmąją ateizmo interpretaciją) iš tiesų žino, ką reiškia krikščioniškasis veikimas politikoje? Drįsiu spėti, kad tokie dalykai pirmiausiai rūpi (bet tai nebūtinai reiškia supratimą) tiems, kam krikščioniškasis požiūris „trukdo“.
Už lygias galimybes ir dar begalę dalykų kovojantieji suvokia, kad be priešų jiems ne kas ir tik todėl yra priversti gilintis į pasaulėvoką, kuri kelia nepatogius klausimus. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu tikru ateistu. Jis Bažnyčią supranta ne vien kaip pastatą ir žino skirtumą tarp Jėzaus ir Dievo Tėvo.
Tokių ateistų krikščionims reikia kaip vandens. Nes su jais galima diskutuoti.
Trečioji, papildoma ateizmo interpretacija
Besiklausant pranešimų prisiminiau puikią „Hubris“ išleistą knygą „Apie šūdmalą“. Joje filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Knygos anotacijoje filosofas Jonas Dagys rašo: „Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės — klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama“.
Kitaip tariant, tikrieji ateistai (kurių krikščionims stinga) š… nemala. Mala kiti. Tie, kurie kalba dėl kalbėjimo, dažniausiai nesupranta, ką deklaruoja ir ko siekia krikščioniškasis veikimas politikoje. Jiems vienodai apie kokį bendrąjį gėrį kalbama. Bet nuomonę, suprantama, jie turi bet kokiu klausimu.
Va nuo tokių ateistų, Viešpatie, mus apsaugok.
