Kam vaikams mokytis matematikos, kai „kryžiažodžių sprendimas“ tapo protingumo kriterijumi?
Išvydusi abiturientų matematikos egzamino rezultatus, valdančioji dauguma puolė į paniką, švietimo mokslo ir, kažkodėl, sporto ministrė puolė žiūrėti, kaip tuos rezultatus „pataisyti“…
Akivaizdu, kad švietimo sistema patyrė visišką nesėkme. Ką galime dar sakyti, jeigu per 12 metų trečdalis mokinių skaičiuoti neišmoko. Pasirodo, taip žengiame į mokslo ir pažangos erą…
Į mokyklą senovėje žmonės ėjo rašto pasimokyti ir skaičiuoti išmokti. Kaip tik su rašto žinojimu ir matematika turime apgailėtinus rezultatus. Nepaliaujamai ir chaotiškai reformuodami švietimo sistemą pametėme jos tikslą – mokinį, pamiršome mokytoją bei pagarbos jam puoselėjimą. Iš esmės vyko ne reforma, bet finansavimo ar mokyklų reorganizavimo vajai. Švietimo įstatymas reikalauja tobulinti vadybą taip, kad ji būtų orientuota į vaiką, o ne į sistemą. Tačiau, mokymo turinys buvo praktiškai pamirštas.
mokymo turinys buvo praktiškai pamirštas.
Praktiškai neliko pagarbos ir pasitikėjimo mokytoju, jis apverstas „popieriais“, – jam nebelieka laiko mokyti vaikus, realiai tartis su tėvų bendruomene. To pasekmė – vis didesnis mokytojų trūkumas. Vien su papildomu 100 eurų priedu gabių mokytojų nepriviliosi, o leisdami tapti mokytojais tiems, kurie mokykloje matematikos neišmoko, tikėtis, kad jie išmokys mūsų vaikus, gali tik mūsų švietimo ministrė.
XXI-ame amžiuje moksleiviai turi įgyti tvirtas žinias, įgauti įgūdžius jų ieškojimui informacijos srautuose, nepasimesti tarp išminties lobyno ir informacijos šiukšlyno. Bet ne tik.
Specialistą paruošti nesunku, asmenybę – reikia pastangų. Mūsų tikslas turėtų būti išugdyti asmenybes, turinčias žinių ir mokančias jas pritaikyti. Deja, daugelis išmoksta skaityti, gauna daug informacijos, bet neįpranta mąstyti; mokinių gebėjimų testai, ypač tiksliųjų mokslų srityje, nedžiugina
Deja, su liūdesiu galime konstatuoti, kad švietimo sistema patyrė nesėkmę. Didžiausia švietimo sistemos problema yra pati sistema, kuri yra savitikslė ir pamirštanti vaiką kaip asmenybę. Ji praktiškai užmiršo sau išsikeltus tikslus: ugdyti savarankiškus, atsakingus, dorus ir pilietiškus asmenis.
Specialistą paruošti nesunku, asmenybę – reikia pastangų.
Mokyklos yra išvargintos nesibaigiančių reformų ir pertvarkų, dažnai nieko bendro neturinčių su siekiu gerinti ugdymo kokybę. Buvo susitelkta, iš esmės, tik prie švietimo tinklo optimizavimo. O tai mažai ką turi bendro su švietimo pagrindine misija. Labiau buvo tik atsakas į demografinius iššūkius.
Mūsų manymu, didžiulė klaida buvo įvesti „profiliavimą“ – moksleiviai turi apsispręsti iš anksto, kuo jie norės būti. Ypač tai blogai paveikė vaikinus, kurie turi priimti sprendimus tada, kai jiems dar jie nerūpi. Ankstyvas profiliavimas nepasiteisino kokybės prasme, galų gale, tai prieštarauja gamtos nulemtiems vaiko raidos dėsniams. Todėl jo reikia kuo greičiau atsisakyti.
Šiais laikais vietoje mokymo sąvokos pradėjome naudoti ugdymo sąvoką. Tai tapo lyg ir pagrindiniu tikslu, pamirštant, kad vaikas turi kantriai dirbti, siekdamas įgyti žinių. Užmirštame, kad vaikų ugdymas, visų pirma, yra tėvų atsakomybė ir teisė. Mokykla gali ir turi kartu su tėvais padėti vaikui surasti pašaukimą ir kantriai atskleisti talentus, apie tai garsiai netrimituodama. Deja, kantrybės ir atkaklumo ministerijai užtenka tik propaguojant lytinius santykius, nors priimti įstatymai įpareigoja vaikus ruošti šeimai.
Galime konstatuoti, kokia iškreipta ar nupiginta mokymo esmė. Ko galime tikėtis, kai visiems vaikams turint išmaniuosius telefonus vyksta populiariais „protmušiais“ paverstos moksleivių varžytuvės. Juk technikos amžiuje vis lengviau „pasiguglinti“ ieškant kokio nors fakto, o tuščias faktų kimšimas į galvas visiškai neugdo sugebėjimų skaičiuoti ir spręsti uždavinius. Tačiau „protingi šaumenai“ vaikams kala į galvą, kad čia slypi tikroji išmintis.
Mūsų vaikai gudrūs, jie greitai suvokė, kad, norint atrodyti protingu ir gerbiamu, reikia mokėti spręsti kryžiažodžius, o ne matematinius uždavinius.
