Aukščiausieji Lietuvos politikai nusprendė, kad mūsų šalies švietimui vadovauti pakaks ministrės su bakalauro išsilavinimu. Gūdžiais sovietiniais laikais panašų išsilavinimą vadino nebaigtu aukštuoju. Matyt dabar, kryžiažodžių sprendimo (t. y. „protmūšių“) laikais, tokio išsilavinimo užtenka vadovauti abiem – ir švietimo ir teisingumo – sistemoms.
Kalbant apie šalies tikruosius prioritetus galime drąsiai daryti išvadą: realiai dabar šios sritys valdantiems politikams yra „iki lemputės“. Atsiprašau už rusišką aforizmą, bet būtent jis čia turbūt geriausiai tinka.
Pertvarkydami švietimo ir mokslo sistemas kokių tik reformų ir eksperimentų neprisigalvojome. Kai kas davė ir gal duos naudos, bet sistema akivaizdžiai po truputį degraduoja. Vadinasi, kažką iš esmės darome ne taip. Manau, kad daugelis mūsų jaučiame atsakymą, jis paprastas, bet sunkus įgyvendinti.
Dabar mokykloje katastrofiškai trūksta mokytojų, ypač tiksliųjų mokslų. Ką daryti? Atlyginimų kėlimas nebloga mintis ir būtina priemonė, mokslas turi būti vertinamas. Bet matome, kad vien to neužtenka, proveržio nėra – jauni žmones nesirenka mokytojo kelio, o mokinių žinių lygis neauga.
Ko gi trūksta? Mokimo esmė ne pastatai, bet mokytojo žinių mokiniui. Žinių perteikimas nebus efektyvus be dviejų esminių elementų – mokinių atsakomybės ir pagarbos mokytojui. Beveik visose pasaulio kultūrose žodis mokytojas yra siejamas su pagarbą tokiam žmogui.
Koks vaikas tikės mokytoju, kuriuo negerbia? Kodėl jis turėtų tikėti negerbiamo žmogaus sakomomis tiesomis? Taip, mokytojas autoritetą sukuria savo veikla, bet sistema jam turi padėti, o ne dirbti prieš jį.
Dabar „modernūs“ naujieji liberalai ir kairieji su nežabotu, aiškiai perdėtu, uolumu rūpinasi tik vaiko teisėmis. Pereinama prie sistemos, kai vaiko įgeidžiai yra šventa, nejudinama dalis ir iš esmės mokytojas privalo juos tenkinti.
Dabar „modernūs“ naujieji liberalai ir kairieji su nežabotu, aiškiai perdėtu, uolumu rūpinasi tik vaiko teisėmis. Pereinama prie sistemos, kai vaiko įgeidžiai yra šventa, nejudinama dalis ir iš esmės mokytojas privalo juos tenkinti.
Nuo seno mokytojas mokydamas turėjo kelis instrumentus – pagyrimus, pabarimus ir pareigos priminimą. Taip, girti jam leidžiama, net skatinama vos pradedančius mokinukus žvaigždėmis paskelbti. O štai su pabarimais gali būti baigtis prastai, nes mokytojus čia gali kartais pradėti „auklėti“ dažnai nelabai mokyti, patys nedaug vaikų turintys, „vaikų teisių ekspertai“ ar „viską žinantys“, pasisėmę auklėjimo teorijų iš interneto, tėveliai. Ar sistema gina mokytojo teises ir orumą? Deja, labai retai. Dabar atsakykime, ar daug jaunų žmonių norės tapti negerbiamu mokytoju?
Su pareigos jausmu ne ką geriau. Pareiga kam turėtų būti ugdoma? Šeimai – o kas ji tokia, kai motina ir tėtis netinkamos sąvokos, anot „moderniųjų“, kai nežinai, kokia lytis tavo suolo kaimyno. O kas tada bendruomenė, valstybė? Kažkoks šiupinys, kokios pareigos jausmo jis reikalingas?
Mokykla tik „modernių“ politikų žodžiais ugdo pagarbą mokytojui. Ir daugelis mūsų jaučia, kad gerai būtų, jog vaikai būtų ugdomi mokyklose, kuriose tvarka griežtesnė, paremta ne tik vaiko teisėmis, bet ir pareigomis. Būtent tokios mokyklos yra populiariausios.
Iš pirmo žvilgsnio viską galima greitai pataisyti, bet ar tikrai. Ar lengva pakeisti brukamą ideologinę sistemą, kuri per visokias programas gausiai laistoma pinigais? Už tų ideologinių programų slypi visa armija iš jų gyvenančių „ekspertų“. Bet vis dėlto nėra taip sunku – tiesiog prisiminkime tas vertybes, už kurias kovojome ir drąsiai pasakykime, kad visa tai, ką šie ekspertais sako, yra neišmintinga. Juk ne sovietmetis į Sibirą neištrems, toliausiai į rytus Ignalina, bet ten kurortas.
