Pastaruoju metu tenka stebėti keistą ir kartu nerimą keliantį reiškinį: Lietuvos vardu kalbantys europarlamentarai, prisimindami dar praėjusio tūkstantmečio dešimtąjį dešimtmetį, skuba skųstis Europos Parlamentui, esą Lietuvoje varžoma demokratija.
Tokiais veiksmais ne demokratija ginama, o menkinama Lietuvos tarptautinė reputacija! Ir tai daroma ne valstybės, bet siaurų politinių interesų labui. Beje, tai nemaloniai primena sovietmečio komunistų ir komjaunimo aktyvo praktiką skųsti vietinę valdžią „Maskvai“. Šiandien matyt jos vietą užima Briuselis ir skundžiama Lietuvoje ne paskirta, bet išrinkta valdžia.
Europos Parlamentas yra savotiška institucija: valstybėms narėms jo rezoliucijos nėra teisiškai privalomos, tačiau jos tampa įpareigojančios Europos Komisijai ir ji turi kaip nors šį dokumentą įgyvendinti. Šį kartą priimta rezoliucija paneigė iki šiol nekvestionuotas Lietuvos audito išvadas, dėl kurių kvalifikacijos abejonių nebuvo kilę.
Suabejota net slapto balsavimo demokratine verte – tarsi pamirštant, kad tuo pačiu principu renkamas ir pats Europos Parlamentas. Visa tai, panašu, buvo daroma siekiant apginti kairiosioms pasaulėžiūroms artimą LRT vadovę.
Tokia laikysena neišvengiamai kelia klausimų dėl pačių europarlamentarų demokratijos sampratos. Sunku įsivaizduoti, kad analogiška rezoliucija būtų priimta, jei būtų kalbama apie krikščioniškas vertybes ginantį asmenį. Tas pats Europos Parlamentas nerado politinės valios rimtai reaguoti į religijos laisvės suvaržymus, kai Suomijos parlamentarė buvo persekiojama už Biblijos citavimą. Taip pat ignoravo tūkstančius fiksuotų išpuolių prieš krikščionis visoje Europoje.
Maža to, beveik nepastebima, jog absoliuti dauguma Europos Sąjungos programų, skirtų nevyriausybinėms organizacijoms, realiai finansuoja beveik išimtinai LGBT ideologiją propaguojančius projektus, paliekant nuošalyje kitas visuomenės grupes bei jų vertybinius interesus.
Tačiau palikime vis labiau neaišku kuo užsiimantį Europos Parlamentą ir grįžkime prie Lietuvos – prie mūsų pačių demokratijos būklės. Lietuvoje du trečdaliai gyventojų nepritaria nei vienalytėms santuokoms, nei vadinamosios „socialinės lyties“ idėjoms.
Vis dėlto, stebint žiniasklaidą, o ypač nacionalinį transliuotoją, susidaro įspūdis, kad šias nuostatas palaiko absoliuti visuomenės dauguma. Kyla natūralus klausimas: ar viešosiose diskusijose iš tiesų adekvačiai atstovaujama daugumos nuomonė? O gal sąmoningai ji nustumiama į paraštes?
Ar nėra taip, kad krikščioniškas vertybes ginantys žmonės vis dažniau tampa patyčių ir įžeidinėjimų taikiniais, o jų atžvilgiu taikomos įvairios „prevencinės priemonės“, tariamai skirtos kovai su neapykanta? Ar demokratijoje tolerancija taikoma visiems, ar tik tiems, kurie laikosi ideologiškai „teisingos“ linijos?
Ar nėra taip, kad krikščioniškas vertybes ginantys žmonės vis dažniau tampa patyčių ir įžeidinėjimų taikiniais, o jų atžvilgiu taikomos įvairios „prevencinės priemonės“, tariamai skirtos kovai su neapykanta?
Pastebimi ir bandymai perrašinėti Lietuvos istoriją. Viešojoje erdvėje pasigirsta teiginių, esą Sausio 13-ąją žmonės ne už Lietuvą meldėsi, bet puoselėjo „vaivorykštines“ vertybes. Tai ne tik istorijos iškraipymas, bet ir bandymas paneigti tautos dvasinę patirtį bei istorinę atmintį.
Dar vienas pavojingas signalas – auganti savicenzūra. Praėjus 35 metams nuo nepriklausomybės atkūrimo, dalis žmonių ima bijoti viešai reikšti nuomonę savo darbo vietose, jei ji nesutampa su dominuojančia kairiąja ideologija. Kai kurie vengia atvirų pokalbių net telefonu – tai primena tuos laikus, kuriuos, regis, jau buvome palikę istorijai.
Prie viso to prisideda ir žmonių nerinktas Konstitucinis Teismas, kuris, remdamasis savomis ideologinėmis nuostatomis, savaip interpretuoja Konstitucijos tekstą, be aiškaus tautos mandato faktiškai keisdamas jo turinį.
Kyla ir kiti esminiai klausimai: ar nevyriausybinės organizacijos, nepritariančios LGBT ideologijai, turi realias galimybes gauti finansavimą valstybės ar Europos Sąjungos konkursuose? Ar, net pažeidžiant Šeimos stiprinimo įstatymo dvasią, mokyklose nėra diegiama ideologiškai angažuota Gyvenimo įgūdžių programa?
Vis dažniau matome, kaip tam tikras save „elitu“ laikantis visuomenės sluoksnis savavališkai pasidalija Lietuvos piliečius į „teisingus“ demokratijos gynėjus ir kitus – dažniausiai paniekinamai vadinamus „vatnikais“.
Pastarųjų nuomonė nevertinama, su jais nebūtina nei tartis, nei kalbėtis. Tačiau būtent ši visuomenės dalis sudaro reikšmingą, o neretai – net didesniąją Lietuvos gyventojų dalį. Jie arba nusivilia ir nebedalyvauja rinkimuose, arba išrenka valdžią, kuri nepatinka ideologiniam elitui. Ką visa tai turi bendra su demokratija?
Šį sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ir to pakanka rimtam, atviram pokalbiui. Jei iš tiesų norime tvirtos, nesusiskaldžiusios visuomenės – ypač Rusijos grėsmės akivaizdoje – privalome grįžti prie demokratijos esmės: tautos balso.
Be pagarbos daugumai ir vertybinio sąžiningumo demokratija virsta imitacija, o teisę spręsti patiems rizikuojame perleisti institucijoms, nutolusioms nuo piliečių valios.
