Daugelis kiekvieną dieną, klausydami žinias, su nerimu laukiame, ką dar valdančioji dauguma šiandien Lietuvai „iškrėtė“.
Chaosas galvose dėl savos lyties tapatybės, matyt, jau visiškai persidavė ir šalies vidaus bei užsienio politikai.
Santykiai su Kinija yra to atspindys. Dėl ko visa tai?
Ar mes iki užmezgant santykius su Kinija nežinojome, kokią „demokratinę“ politiką ji vykdė? Žinojome, bet visomis išgalėmis vis tiek to siekėme.
Ar tik Kinija yra tokia? Tikrai ne. Kai kuriuose valstybėse žudomi ir persekiojami krikščionys. Ar dėl to protestavome? Beveik ne.
„Mes giname vertybes“ – sako valdantieji. Apie ką šnekate ponai, ponaičiai ar dar kaip nors norintys vadintis? Ar ES sukūrusių krikščioniškų vertybių išsižadėjimas ir vertybių gėdijimasis, pamažu peraugantis į religijos persekiojimą, Lietuvą sukūrusių tautinių vertybių „primiršimas“, propagandinės žiniasklaidos stiprinimas, vis labiau apsunkinant kitokių minčių sklaidą, ir t.t. – yra tai ką giname?
Tai kas čia įvyko su Kinija?
Tikrai negalėčiau atmesti vertinimų, kad šviesiausias iš scenarijų – žymia dalimi vaikiškas noras pasirodyti kietais! Norint būti „kietu“ reikia ne tik drąsos, bet ir išminties, ir solidumo, o to mūsų pastarojo meto politikai stinga. Beje, mums kažkaip taip gaunasi, kad kovos su nedemokratiškais režimais dėl mūsų klaidų virsta „sankcijomis prieš save“.
Tai puikiai pasitarnauja V. Putinui ir sukelia pavojingą sumaištį tikrai neabejingų šalies saugumui piliečių tarpe. Labai pritrauktai ir desperatiškai dvelkia argumentai, kad Lietuva neišsigando sovietų ekonominių bausmių už savo nepriklausomybės siekį. Ar čia tokio pat svarbumo mums klausimas?
Dirbant klaidų visada pasitaiko, iš jų išmintingi žmonės pasimoko. Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Prezidentas Valdas Adamkus mano, jog su Taivanio atstovybės pavadinimu, tikėkimės ne dėl konservatorių prasto kalbų žinojimo, Lietuvos užsienio politikos formuotojai persistengė ir reikia ieškoti realių sprendimų, kaip tą padėtį realiai taisyti.
Deja, liberalūs propagandistai vietoj rimtos priimtų sprendimų analizės mėgina ir toliau prieš visus, tame tarpe ir prieš lietuvišką verslą, įrodinėti savo kietumą. Maža to, kai kurie „užsienio politikos ekspertai“, (taip patys save įvardinę), šalies Prezidentą apkaltino kone valstybės išdavimu. Ar ne per daug prikepėme politikos „žinovų“, nes konkuruodami tarpusavyje jie jau pradeda varžytis primityviais šūkčiojimais? Tai jau kvepia psichologinėmis problemomis.
Manyčiau vertėtų viešumoje padaryti pauzę, atsakingiems už užsienio politiką užsidaryti, susėsti ir sustyguoti savo viešus ir neviešus veiksmus. Kitoks jų elgesys mums gali brangiai kainuoti.
