Skiepijimosi nuo COVID-19 programa akivaizdžiai parodė, kad pusė žmonių, nežiūrint intensyvaus „savo lytinėje tapatybėje“ klaidžiojančioje ir žemos kvalifikacijos Vyriausybės „aiškinamojo darbo“, netiki jos teikiamais argumentais.
Taip pat svarbu paminėti, kad didžioji dalis pasiskiepijusių tai darė ne dėl tikėjimo Vyriausybe, bet suvkdami, kad tik taip galima kovoti su virusu. Taigi matome, kiek nedaug žmonių rimtai tiki valdančiųjų šnekomis.
Imigrantų krizė tapo dar vienu skaudžiu įrodymu, kad valdantieji nesugeba spręsti nors kiek rimtesnių problemų. Pasirodo, „kovojame“ hibridinį karą su „žaliaisiais žmogeliukais“, bet net vielos pasieniui nesame įsigiję, jau nekalbant apie stulpus, ant kurių ji turi kabėti.
Nepasirūpinome ir Europos Sąjungos realiu palaikymu. Komiškas, bet nejuokingas mūsų užsienio politikos ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitas į Iraką nesumažino, bet padvigubino siunčiamų į Lietuvą imigrantų kiekį ir tik dar labiau paryškino mūsų tikruosius „gebėjimus“.
kas galėtų paneigti, kad su armija emigrantų pas mus neatkeliauja teroristai, ką nustatyti, beje, turime vos per 10 dienų.
Tai rimta, nes kas galėtų paneigti, kad su armija emigrantų pas mus neatkeliauja teroristai, ką nustatyti, beje, turime vos per 10 dienų.
Valdžios „dialogas“ su gyventojais jau pradeda daugeliui panašėti į savos valdžios hibridinį karą su savo piliečiais, o „socialinis jautrumas“ neteisėtai atvykusiųjų nenorui valgyti lietuviško maisto žeidžia ne tik nepritekliuje gyvenančią dalį Lietuvos žmonių, bet ir visus, turinčius savigarbos.
Vargu, ar mus gali įtikinti Seimo daugumos politikų aiškinimai, kad jų klaidas galima nurašyti ant „prorusiškųjų“ Šeimos maršo dalyvių jėgų veikimo, nes, vadovaujantis šia „putiniška“ paieškos išorės priešų paremta argumentacija, išeitų, kad ne tik didžioji dalis Lietuvos žmonių yra nelojalūs piliečiai, bet ir Vyriausybė nežinia kam dirba…
