Naisiuose niekada nebuvau. Nebendravau su buvusiais. Nieko ten neturiu ir nepažįstu – kaip ir žalių darnių „valstiečių“, už kuriuos ne, nebalsavau (vien „žalumas“, „tvarumas“ ir „darna“ – pakankamos priežastys to nedaryti). Netgi „Naisių vasaros“ nei vienos serijos matyti neteko.
Tačiau pažįstu nemažai intelektualų, kurie, šviežio festivalinio skandalo fone, išdidžiai dalinasi prisiminimais apie kadaise (prieš penkerius metus) nuveiktą didelį darbą – „Naisių civilizacijos“ (ha-ha-ha) visokeriopą ištyrimą ir demaskavimą „Naujajame Židinyje“ (2017 m. Nr. 7, p. 15-40), nepatingėjus ten fiziškai nuvykti ir įsitikinti „savomis akimis“.
Nesidomėjau ne tik Naisiais – nesidomėjau ir intelektualais, tad anuomet neskaičiau, bet dabar susigundžiau ir padariau reziumė: ne Naisių, o tiriamosios ekspedicijos sukurto produkto, pluošto impresijų ir verdiktų. Šiuo atveju svarbu ne „kokie iš tikrųjų yra Naisiai“ (nuoširdžiai nežinau), o kaip intelektualai darbininkai visiškai politiškai nešališkai vykdo jiems nuosprendį.
Įžangą keturių esė kompleksui parašė istorikas dr. Tomas Vaiseta, vėlyvojo sovietmečio Lietuvos (kurią vadina „nuobodulio visuomene“) tyrinėtojas. Atsargiai, mandagiai: štai mes, skeptiški ironiški sostinės intelektualai, šypsančias burnas prisidengę nosinaitėmis, išsiruošėme smalsiai, atidžiai ir sąžiningai patyrinėti keistųjų čiabuvių – dėsime visas pastangas, kad juos, mažiukus, suprastume. Nes, na, jie egzistuoja. Kultūrinis fenomenas.
Pirmosios esė autorė – ekonomistė dr. Guoda Azguridienė – sakosi turinti sentimentų gamtai, kaimui, tautosakai, tradicijoms, tad atvyksta su lūkesčiais, tiesa, pačios iš anksto atsargiai vertinamais. Suprantama, lūkesčiams lemta žlugti: aplankyti konkretūs objektai visi iki vieno nuvilia (išskyrus inkilus paukščiams – šitą tikrai sunku sukritikuoti). „Baltų arena“ – gal ir gerai, bet nepritaikyta sėdėti, kai šlapia (o sėdėti, kai šlapia, be abejo, reikia).
Saulės aikštė irgi negera, nes geriau atrodo nuotraukoje. Žolynų muziejus negeras, nes žolynų aprašymai įdomiau už juos pačius. Alkos kalno „lietuvių dievai“, cituoju, „labai nedieviškai (ir netgi nežmogiškai) formalūs pasirodė“, kitur būna dailesnių.
Skardiniai žalčiai nejaukūs (o tikėtasi jaukių?). Idėja tvenkinio saloje apgyvendinti triušius (cituoju) „nuskambėjo kaip vėlyvasis kolchozinis folkloras“ (kur galima pasiklausyti autentiško kolchozinio folkloro apie triušių salas – nedetalizuoja). O labiausiai nuvylė arbatinė – labai prasta ten kava ir arbata, o maisto išvis beveik jokio.
Visa tai autorei primena kolchozą Juknaičiuose 1992-aisiais, o tuo kažkodėl primena… sovietinę armiją, vaikų internatus ir privalomus medicininius patikrinimus. Nei vienas iš šių dalykų jokio kolchozo sudedamąja dalimi ar implikacija nebuvo; nei vieno nėra ir Naisiuose, o privalomus medicininius patikrinimus jau trisdešimt metų puikiai tęsia mūsų nepriklausoma Lietuva, „pandeminėje“ epochoje dar ir išplėtė iki sovietmečiu neregėto masto; tas, tiesa, įvyko vėliau nei Guoda parašė šį straipsnį, bet negirdėjau jos ir vėlesniais laikais medicininiais ekscesais piktinantis, tik tąsyk Naisiuose, kur, spėju, niekas jos sveikatos būklės taip ir nepatikrino. Bet gal tie prisiminimai tėra vizualizacija jausmo, kurį sakosi patyrusi: trūksta „žmogiškos šilumos“.
Bet blogiausia ne tai. Autorei kelia nerimą, kad Naisius faktiškai valdo vienas žmogus (taip ir yra), o investicijos į (vienaip ar kitaip suprastą) kultūrą ir pramogas daro jį (dėmesio!) mažiau priklausomą nuo oficialiosios šalies valdžios, ir faktiškai yra rinkėjų papirkinėjimas. Taip neturi būti – miestelių valdytojus skirti gali tik „geriausia, kas mums nutiko“, o rinkėjus papirkinėti dera ne rekreacija, pramogomis ir darbo vietomis, bet atleidinėjimu, gąsdinimu, šmeižtu, šantažu, cancelinimu – metodais, gerai įsisavintais tų, kurie faktiškai valdo ne Naisius, bet Vilnių ir medijas (šito, suprantama, Guoda tiesiai nesako, bet niekaip kitaip jos irzulio ir nerimo paaiškinti neišeina).
Bet blogiausia ne tai. Autorei kelia nerimą, kad Naisius faktiškai valdo vienas žmogus (taip ir yra).
Ir reziumė: Naisiai – „tik šiek tiek paturbinta pavyzdinės kolūkinės gyvenvietės versija“. Žodis „kolūkis“ trumpame esė pasirodo kelintą kartą, nors niekas iš išvardintų, pagrįstai ar nepagrįstai nepatikusių, objektų – nei triušiai, nei žalčiai, nei žolynai, nei „baltų dievai“, muziejai ar neskani arbata – skiriamuoju kolūkio atributu niekur niekada nebuvo ir nėra. Tiesiog labai reikia diskursyviai atsivesti tą „kolūkį“, ir antipatija „kolūkiams“ įprasminti savąjį „fe“, kur „jokiomis kūrybinėmis galiomis nė nedvelkia“. Gal ir nedvelkia – o kodėl turėtų? Kalbama apie kaimo gyvenvietę, o ne apie Venecijos bienalę, kurioje neretai dvelkia jomis dar mažiau.
Jei Guoda sąmoningai kuria smalsaus ir, kiek įmanoma, nešališko, net palyginti geranoriško naratoriaus personažą, kurio trapūs lūkesčiai vienas po kito dūžta atsitrenkę į „kolūkinę“ Naisių realybę, tai literatūrologas prof. dr. Paulius Subačius atitinkamais triukais skaitytojų nevargina, pradeda tiesiai: atvykome į Trumeno šou.
Vargšais naiviais naisiečiais manipuliuoja ir vėl ne kas kita, kaip kolchozo dvasia (> sovietmetis > Rusija), paversdama nieko nenutuokiančiais statistais neskoningo piktavalio sovietžmogio ambicijų seriale (saugok, Dieve, Lietuvą, nuo neformalaus valstybės ar miestelio vadovo!). Kodėl sovietžmogio? Pavyzdžiui, jo nurodymu Naisiuose sufomuoti dirbtiniai tvenkiniai ir kalvelės, o juk tai, (cituoju), „Belomoro kanalo statytojų užmojui paradigmiškai artimas planas” (niekas kitas nestatė dirbtinių kanalų ir netvenkė upių, tik sovietai, iš to juos ir atpažįstame – atveria mums akis Paulius).
Aptardamas muziejaus eksponatus pasišaipo iš istoriniais šaltiniais nepatvirtinamos prasimanytos etnoraštų simbolikos (kurios konvenciniai moksliniai aiškinimai irgi, tiesą sakant, ne geriau pagrįsti: archainiai ornamentai, pvz., „vaisingumą“ simbolizuoja ne labiau nei Naisių muziejėlyje minimą „darną“ ar „išgyvenimus“) ir „lietuviškų augalų“. Tada pasipiktina baisia banalybe – švęsti gandrų sugrįžimo šventę, stebint kiekvieną jų žingsnį kameromis.
Dėl kamerų (ne dėl gandrų banalybės) visiškai sutinku, tik ne tada, kai jomis apsimestinai piktinasi asmuo, kuriam kameros blogos tik tuo, kad ne jo „chebros“ įrengtos, o gandrų privatumas rūpi ne daugiau nei žmonių. Tada pasityčioja iš gidų, tikinčių energetiškai paveikiais akmenimis (mes, šiuolaikiniai žmonės, akmenimis netikime – mes tikime Mokslu) ir „posovietinio žmogaus dvasingumu“ (teosofines draugijas, ezoteriką ir New Age’ą, reikia manyti, irgi išrado sovietikai – kas gi daugiau).
Dar – iš sinkretizmo, krikščioniškų apeigų sampynos su visai nekrikščioniškais liaudies tikėjimais (irgi, supraskime, Mokslo požiūriu, čia lokalus postsovietinis unikumas: na vse voprosy odin otvet, i nikakovo drugovo net). Ir nepraleidžia progos priminti, kad Naisių negrabumas ir jokių komisijų nepatvirtinta meninė beskonybė yra vienintelė alternatyva sostinės vamzdžių menui, todėl vamzdžių meną privalo remti kiekvienas išsilavinęs žmogus, idant liudytų išsilavinimą ir vieną rytą neatsibustų siaubingame Naisių kolchoze.
Istoriko dr. Nerijaus Šepečio indėlis išsiskiria akademiškumu: nebe esė ar keliautojo užrašai, o išsami istorinių šaltinių apie Naisius apžvalga, siekiant įvertinti dabartinių Naisių naratyvo apie save mokslinį pagrįstumą. Verdiktas – nepagrįstas:
Naisiuose iš tiesų yra savitas šiuolaikinio kaimo civilizacijos modelis, tik jis griežtai a-istoriškas, anti-istorinis. […] Mes gi, sudėję daiktan visą turimą informaciją iš šaltinių ir istorinių ar archeologinių aplinkinių temų tyrinėjimų, turime liūdnai konstatuoti: jokių Naisių, iki Zubovui pastatydinant iki šiol išlikusį valdytojo namą, nebuvo, […], o ten, kur dabar Naisių kaimas, net Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinės valdžios parengtuose Vakarinės Rusijos žemėlapiuose plytėjo palivarko dirbamų žemių rėžiai ir miškas. Taigi Naisių tėvu kūrėju, geriausiu atveju, deja, tenka laikyti […] Lietuvos valstybingumo duobkasį Zubovą ar kurį jo įpėdinių. Net jeigu ir pritarsime hipotetiniam palivarko įkūrimui Tyzenhauzo laikais, abi Naisių kilmės, numanoma „ekonominė“ ir akivaizdžioji „socialinė“, yra griežtai valdiškos: Naisiai randasi administraciniu-ūkiniu sprendimu iš viršaus. Tai svarbi, bet nereflektuota „istorinė tiesa“.
Pirmas tikslas yra įrodyti, kad Naisiai yra ne kas kita, kaip kolchozas.
Su faktais reikia sutikti, tačiau – o kas iš to? Ko siekiama juos pasikviečiant? Moksliškai įrodyti, kad Ramūno Karbauskio ir Naisių gidų minimos detalės ir pastangos „iš praeities stiprybę semti“ – neišmanymas, apsigavimas arba sąmoninga fikcija? Įrodo tekstu, kuris, beje, pagal geriausias postmodernybės tradicijas frazę „istorinė tiesa“ rašo kabutėse, pats tą tiesą – bet kokią tiesą – apyrimčiai laikydamas fikcija?
Ne, tikslas kitas, tiksliau, (bent) du.
Pirmas tikslas yra įrodyti, kad Naisiai yra ne kas kita, kaip kolchozas. (Ir vėl kolchozas – jei stabili gyvenvietė iš tiesų atsirado tik sovietmečiu kaip kolchozas, tai nieku kitu ji jau nebus; papildomas įrodymas – bevaikščiodami po juos „jokio prieškario Lietuvos kvapo nepajusime“, o štai nuotraukų iš sovietmečio kaimo švenčių pamatyti galime; taip, be abejo, yra ne todėl, kad sovietmetis – arčiau nei kitos epochos laike ir, vadinasi, daugiau artefaktų bei prisiminimų išliko, o tik todėl, kad Naisių strategai būtent sovietmečio labai sąmoningai ilgisi ir bando atkurti).
norima neva įrodyti, kad istoriją sapnuojantys Naisiai yra „netikri“.
Antras, norima „įrodyti”, kad istoriją sapnuojantys Naisiai yra „netikri“, ir todėl neturi teisės sapnuoti. Atsirado „ne patys“ – tai neturėtų ir būti. Jei jau išsiaiškinome, kad dabartinius Naisius sukūrė prievartinė kolektyvizacija, tai Naisiai privalo skubiai išsiskirstyt.
Cituoju: Naisiai yra tiesiog istoriškai tuščia, nuolat ištuštinama vieta. […] Kuriamas fikcinis, tyčiomis išgalvotas kraštovaizdis, erdvės sumirginimo ir laiko sumiglinimo būdu. Bet fikcijos išsisklaido, pasakos baigiasi, baigsis ir Naisių vasaros pasaka. Ir prasidės gyvenimas. Nes Naisiai – ne gyvenimas, o jo priešybė, ne tam tikra būtis, o jos stoka. Kitaip tariant (krikščioniškoje ontologijoje) – Grynasis Blogis.
Paskutinio teksto (esė, vėl esė, šis – esiausias iš visų) autorė dr. Nerija Putinaitė (filosofė ir dar daug kas) papildomai stengiasi atskleisti tikruosius Naisius anapus fantazijos apie juos, retoriškai klausdama: „Kokia lietuviškoji kaina už lietuviškąją svajonę?“
Neskaitę galime ir atsakyti – didžiulė. Tikrieji Naisiai – ir vėl kolchozas. Ir neapsiriksime – tekstas tikrai tą sako. Lygina su kitomis utopinėmis gyvenvietėmis: nuo Tomo Moro iškart prie Juknaičių (pavyzdinė sovietinė naujo tipo kolūkininė gyvenvietė), Rotenburgo nacistinėje Vokietijoje ir Celebration miesto Floridoje. Tiesiog, kad fonas šviežios patirties įgijimui atsirastų, visur – vien totalitarizmo dvelksmas, žmonių spontaniką reguliuojančios primestos bendruomenės taisyklės, kurių ilgametė „geriausia, kas nutiko Lietuvai“ rinktinės žaidėja Nerija, savaime suprantama, nekenčia visu protu ir širdimi.
Atsakyk, skaitytojau, „Kuri utopija yra Naisiai?“ – štai tau pasirinkimo spektras. Pseudoutopija, pseudo – kad būtų dar negražiau. Neapsigaukime, būkime budrūs – Politinės naudos siekį liudija net tai, kad prieš 2016 m. rinkimus Naisių projektas koncertų pavidalu apkeliavo visą Lietuvą.
Įdomu ar netikėta ne tai, kad liudija (žinoma, liudija), o kad pats siekis pristatomas kaip akivaizdus bemaž nusikaltimas: negali juk bet kas, kas tik turi įtakos, dalies gyventojų pasitikėjimą, resursų ir ambicijų, siekti tapti politiku. Negali, taip mūsų šalyje nedaroma, politikai atsiranda kitais keliais, tyliai, pro galines duris. O nerimas šis tik todėl, kad vargšų suklaidintų naisiečių gaila: Gyventojai tiesiogiai prieš jų valią nėra verčiami kurti Naisių legendos, tačiau ji kuriama greta jų, nepriklausomai nuo jų ir naikina realių Naisių tapatybę. […] Svajonės Lietuvai kaina yra naisiečių nelaisvė, kuri tarsi kompensuojama galimybe nemokamai lankytis politiniame disneilende, ar net jame dirbti.
Papt ašarytė.
Štai taip laisvas ir nepriklausomas protas po kaimo lankas ganėsi, o pasiganęs kalbėjo.
