Pačioje 2023 metų pabaigoje Vatikano paskelbta deklaracija „Fiducia supplicans“ (toliau – Deklaracija) sukrėtė visą katalikiškąjį pasaulį.. Vieni apstulbinti tyli, kiti sveikina, džiaugiasi, treti – santūriai ar nelabai santūriai piktinasi.
Netruko pasirodyti eilė straipsnių, kuriuose vieni kritikuoja Deklaraciją, o kiti (Lietuvoje tai dažniausiai dvasininkai arba su dvasininkija susiję asmenys) stengiasi užglaistyti, užmaskuoti pagrindinį, šokiruojantį Deklaracijos teiginį – leidimą laiminti nuodėmingoje sąjungoje gyvenančias poras, skaitytojų dėmesį nukreipdami į tuos Deklaracijos punktus, kuriuose kartojama, kad Bažnyčia nelaimina vienalyčių porų santykių, o tik laimina žmogų, trokštantį Dievo pagalbos.
Šita kryptimi ypač vaisingai pasidarbavo VDU Teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius, suskaičiavęs, kiek kartų Deklaracijoje yra aiškinama, kada, kodėl, dėl ko Bažnyčia nelaimina vienalyčių porų santykių, nors Deklaracija nėra apie santykių laiminimą. Tačiau, kaip ir kitas Deklaracijai pritariantis komentatorius, arkivyskupas Lionginas Virbalas, nepaaiškino tik vieno, tačiau visuomenei labiausiai rūpimo dalyko: kas atsitiko, kad vos prieš nepilnus porą metų, 2021 m. paskelbęs griežtą, nedviprasmišką Bažnyčios nuostatą jokiu pavidalu nelaiminti vienalyčių porų santykių, dabar Vatikanas persigalvojo?
Juk, atleiskite, ir arkliui aišku, kad Deklaracija buvo sunkiai kuriama ir paskelbta ne tam, kad dar, tikriausiai ne pirmą šimtąjį kartą nuo Biblijos pasirodymo, būtų pasamprotauta apie Bažnyčios nepritarimą vienalyčiams seksualiniams ryšiams, ar kad tyčia krikščionių bendruomenėje sukeltų sąmyšį, koks kilo dabar?!
Nesant Ganytojų paaiškinimo, avelėms belieka rinktis: ar užsimerkus aklai priimti viską, kas šiandien, popiežiui pritariant, išplaukia iš greituoju būdu modernėjančio Vatikano, ar … melstis, prašant Šventosios Dvasios įsikišimo, kad apgintų Vatikaną ir visą kunigiją nuo piktojo gundytojo veikimo.
Vienas nuosaikiausių JAV ganytojų, Filadelfijos arkivyskupas emeritas Charles J. Chaput, OFM Cap., komentuodamas Deklaraciją, atkreipia dėmesį kaip tik į tai, kokį poveikį šitas dokumentas turės tikinčiųjų bendruomenei: “Vienas iš kriterijų, pagal kurį Bažnyčia vertina savo vadovų kokybę, yra paprasta eilutė iš Šventojo Rašto: “Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas” (1 Kor 14, 33). “Sumaištis tarp tikinčiųjų dažnai gali kilti dėl nekaltų asmenų, kurie girdi, bet nesupranta Žodžio. Tačiau sumišęs mokymas yra kitas dalykas (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.). Jis niekada nėra pateisinamas. /…/ Tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – visa, kas kursto nesusipratimus ar tarsi palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo. Ir tai neišvengiamai daro žalą individualioms sieloms ir mūsų bendram Bažnyčios gyvenimui.”
O sumišimą kelia net paprastas klausimas: ką iš tiesų leido laiminti popiežius: 1. žmogų, kuris, gal būt, gyvena nusidėdamas; 2. žmonių porą, tiek nevienalyčių asmenų, tiek ir vienalyčių, kurie gyvena nuodėmingą gyvenimą, t. y. lytiškai santykiauja be Bažnyčios palaiminimo; 3. vienalyčių porų santuoką?
Pastarąjį variantą, reikia atmesti kategoriškai: apie jokį santuokos palaiminimą Deklaracijoje nekalbama. Atvirkščiai, tradiciškai tvirtinama, jog vienalyčių porų santuoka negali būti laiminama jokiu pavidalu.
Dėl pirmųjų dviejų atsakymo variantų nеsutaria ir patys garbieji komentatoriai, nors Deklaracijos tekste nuosekliai minimas leidimas laiminti būtent poras.
O tam, kad kas nors (gal LGBT?) nepradėtų pernelyg garsiai džiūgauti dėl to, kad pagaliau Bažnyčia leido laiminti vienalyčių porų santykius, sukuriamas naujoviškas mokymas apie Bažnyčios teikiamus ypatingus ir paprastuosius palaiminimus, netgi aprašant, kokiais rūbais vilkėdamas bei kokioje aplinkoje kunigas teikia ypatinguosius, liturginius, ir paprastuosius, niekaip kunigo neįpareigojančius palaiminimus.
Pritardama/leisdama laiminti tos pačios lyties poras, popiežiaus patvirtinta Deklaracija skelbia, kad palaiminimas negali būti laikomas katalikiška apeiga ir negali būti teikiamas civilinių sąjungų ar santuokų ceremonijose.
Tai kas, tokiu atveju, pagal popiežių Pranciškų, yra palaiminimas, jei jis negali būti laikomas katalikiška apeiga?
Palikime šitai aiškintis patiems kunigams, o mes imkime į rankas T. Juozo Kęstučio Butkaus, OFM knygą “Dievo žodis. -B-“, išleistą Brookline, NY, USA, laiminant A+ A vyskupui Pauliui Baltakiui, OFM, ir psl. 12 skaitykime: “niekas žmogaus taip nežemina ir nepadaro vargdieniu, kaip nuodėmė”.
Kokią išeitį, kokią pagalbą nusidėjėliams siūlo Kristus?
Priminęs Kristaus susitikimą su Marija Magdaliete, kunigas primena ne tik dažnai cituojamus Kristaus žodžius “Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk”, bet ir tuos, kurių šiandien, ko gero, nebeišgirsite nė vienoje “modernioje” bažnyčioje iš sumodernėjusio kunigo lūpų: “Tegul nedorasis pameta savo kelią ir neteisusis savo mintis, tesigręžia į Viešpatį, o jis jo pasigailės ir į mūsų Dievą, nes jis dosnus atleidime” (Iz. 55, 7). Per nuoširdžią išpažintį ieškokime visų savo kalčių atleidimo”.
O ką siūlo Vatikano Deklaracija? Išpažintį? Atgailą? Ne. Patį paprasčiausią palaiminimą!
Taigi, pasukama kitu keliu: sumenkinama kunigo teikiamo palaiminimo prasmė, o tuo pačiu – ir pasekmės laiminamajam. Nes kaip kunigai gali palaiminti tos pačios lyties poras kaip „pastoracinio artumo išraišką, nepritardami jų lytiniams santykiams”, jei jie net neturi teisės sužinoti, su kokia intencija jų palaiminimo prašo vienalyčių pora?!
Mat, Deklaracijos kūrėjai apdairiai numatė, kad leidimas laiminti vienalytes poras gali sugluminti ne vieną kunigą, todėl perspėja, netgi, galima sakyti, draudžia kunigams, teikiant paprastąjį palaiminimą, aiškintis, ko siekia vienalytė pora, atskubėjusi prašyti palaiminimo. Jau geriau ganytojui nežinoti, kokia intencija avelių pora rupšnoja Bažnyčios dovaną, o kai nežinai, tai, pagal Deklaracijos autorių sumanymą, ir nuodėmės nedarai?
Užtat poroms atveriamos visos galimybės tylutėliai atnešti laiminti pačias nuodėmingiausias intencijas. Ir visi, tiek laimintojai, tiek laiminamieji, patenkinti. O labiausia džiaugiasi kas? Na, žinoma, nelabasis.
Netikite?
Tokiu atveju rekomenduoju paimti į rankas ir paskaityti 2004 m. išleistą Gabriele’iaus Amorth’o knygą “Nauji egzorcisto pasakojimai”. Joje iškeliamas ir užakcentuojamas vienas pagrindinių pastarųjų dešimtmečių Katalikų Bažnyčios “nukrypimų” nuo Dievo žodžio, nuo Kristaus mokymo: nutylimas ar net neigiamas Šėtono buvimas, jo veikimas pasaulyje ir šėtono veiklos pasekmės.
Autorius klausia: “Ar galime sakyti, kad velnias mūsų laikais yra aktyvesnis negu anksčiau? Ar galime sakyti, kad padaugėjo apsėdimų ir kitų piktojo įtakos atvejų?”
Ir štai ką atsako autorius:
“Mano atsakymas – ryžtingas “Taip”. Racionalizmas, minioms skelbtas ateizmas, iš vartotojiško vakarų pasaulio kylantis sugedimas lėmė gąsdinantį tikėjimo nuosmukį”.
Ką čia bepridursi… Nebent – užuojautą Katalikų Bažnyčios kunigams, kuriems dabar reikės gyventi pagal naująją Deklaraciją, laiminant ne tik nusidėjėlį, bet ir nuodėmę…. Ar ne tai turėjo galvoje vienas žinomas, gerbiamas klebonas, kuris, aukodamas paskutines senųjų metų Šv. Mišias, paprašė tikinčiųjų melstis „už Bažnyčią, už kunigus, kad nepataikautų nuodėmei“?
O ką daryti mums, tokių sujauktų “ganytojų” ganomoms avims? Keisti „ganyklas“? Keisti „tvartelį“ ir šeimininką – ganytoją?
Teks daug galvoti, daug ir nuoširdžiai melstis, kad su Šventosios Dvasios pagalba galėtume protingai pasirinkti – o būtent protingai rinktis lietuviai, jau atpratę savarankiškai mąstyti, ir nebemoka, ir nenori.
Tą ne(be)mokėjimą pasirinkti, beje, liudija pastarųjų metų mūsų politiniai pasirinkimai.
