Manau, nieko nenustebinsiu prisipažinusi, jog neretai tą pačią dieną, tą pačią savaitę skaitau iškart keletą knygų. Viena paprastai būna skirta proto mankštai, kita – sielos atgaivai, dar kita – poilsiui.
Dabar ant mano stalo guli dvi knygos: Antoine de Saint-Exupéry „Citadelė“ ir Josepho Ratzingerio, Benedikto XVI, „Liturgijos dvasia“.
„Citadelės“ ieškojau ilgokai, nes tose bibliotekose, kuriomis dažniausiai naudojuosi, jos nebuvo. Bet pagaliau rūpestingosios Darbėnų miestelio bibliotekininkės Danutė ir Jurgita surado ją nedidelėje kaimo bibliotekoje, į kurią pati nebūčiau sugalvojusi nuvykti. O „Liturgijos dvasia“ neseniai „apsigyveno“ netoli mano namų gyvuojančioje arbatinėje-knygyne „Špitolė‘.
Tai ir vargstu su abiem.
Kodėl „vargstu“?
Nuo pat pirmojo puslapio, pirmųjų sakinių „Citadelė“ pagavo ir nebepaleidžia. Tai savotiška „Biblijos“ imitacija, kurioje veikia du veikėjai: kažkokios karalystės ar kunigaikštystės valdovas Tėvas ir jo Sūnus, tapęs valdovu po tėvo. Savo mintimis apie valstybės valdymą dalijasi valdovas-Sūnus, reguliariai prisimindamas, ko jį kažkada mokė tėvas, ypač tais kebliais atvejais, kai reikėdavo priimti pavaldiniams nesuprantamus ar net skaudžius sprendimus.
Kur įsikūrusi valstybė, neaišku. Dažniausiai, ypač tais atvejais, kai autoriui reikia išryškinti vertybines sąsajas su Biblija, ji įkurdinama tarp smėlynų, lyg ir dykumų regione. O kartais – tai žalias kraštas, panašus į Prancūziją ar kitą Europos valstybę, pilnas gyvybės, maisto, amatininkų ir kitų veiklių žmonių. Bet tai daroma sąmoningai, matyt, norint pateikti kuo įvairesnį prieš valdovą iškylančių problemų spektrą.
Autorius savo sumanymą atskleidžia pačiame pirmajame knygos sakinyje: „Nes aš per daug dažnai mačiau, kaip gailestis pasiklysta. Bet mes, valdantys žmones, mes išmokome tyrinėti jų širdis, kad suteiktume rūpestingą globą tik objektui, vertam dėmesio. Bet aš atsisakau parodyti gailestį įžūliai rodomoms žaizdoms, kurios alina moterų širdis, kaip ir merdintiesiems, kaip ir mirusiesiems. Ir aš žinau kodėl“.
Aštru, tiesa? Ir drastiškai nesutampa su šiandien puoselėjama besąlygiška užuojauta bei visokeriopa pagalba kiekvienam (!) atbėgėliui, atvykėliui, migrantui, kuris neteisėtai kerta kurios nors Europos valstybės sieną…
Savo sprendimą gailėtis ne kiekvieno žaizdoto elgetos valdovas aiškina gyvenimiškąja patirtimi. Jis prisipažįsta, kad jaunystėje ir jis gailėdavosi elgetų ir jų opų, samdydavo jiems gydytojus, pirkdavo vaistus. „Šitaip elgiausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangina kaip retą prabangą savo pūlinius, užklupęs juos besidraskančius ir besitepančius išmatomis savo odą, kaip daro tasai, kuris tręšia dirvą, kad iš jos išrautų purpurinę gėlę./…/ Ir paskui, iš naujo puikiai prisidengę savo liga, šlovingi ir tuščiagarbiai, paėmę į rankas savo medinį dubenėlį, jie vėlei pasukdavo karavanų keliu ir savo nešvaraus dievo vardu plėšdavo išmaldą iš keliautojų“.
Nebijoti mirties, nesigailėti mirštančiųjų, herojaus prisipažinimu, jį išmokęs jo Tėvas, kuris buvęs „erelių kraujo“, bet pabaigė gyvenimą kažkokio karalžudžio nužudytas. Ir paliko Sūnų visą gyvenimą rinktis tarp gailesčio vienam žmogui ir būtinybės rūpintis visos valstybės ar tautos daugumos ateitimi, pasmerkiant vieną ar keletą žmonių žūčiai, o naktimis kankinantis svarstymais, ar teisingai jo buvo pasirinkta, ir kodėl…
Tėvas mokino peržengti gailestį vieno žmogaus kančiai. Nuvežęs jį stebėti, kaip dykumos saulėje miršta teisėjų nuteista jauna moteris, o Sūnui pasibaisėjus, kad gal mirštančioji kankinasi, Tėvas jam atsakė, kad moteris jau peržengė „kančią ir baimę – tvarto ligas, skirtas nuolankiai bandai. Ji atranda tiesą“.
Tačiau Sūnui tą tiesą besąlygiškai priimti ir ja vadovautis nelengva. Jis nuoširdžiai mėgina kurti rojų savo žemėje, savo valstybėje, stengdamasis suderinti Tėvo jam perduotą žemiškosios karalystės valdovo išmintį, prisiimant atsakomybę prieš pavaldinius, su dangiškosios karalystės Viešpaties mokymu. Valdovas Sūnus ieško savo tiesos per visus 470 knygos puslapius, nuolat mintimis diskutuodamas su savo buvusiu, jau žuvusiu priešu, su kuriuo kovojo, bet kurį gerbė labiau nei kurį nors kitą savo krašto pavaldinį ar karo vadą.
Savo išvadų, sprendimų teisumui patikrinti valdovas nevengia kreiptis į Dievą. Ir štai jo paskutinė nutartis paskutiniame knygos puslapyje: „Nes Tu, Viešpatie, esi bendras matas ir vieno, ir kito [turi galvoje buvusįjį draugą-priešą, kitos valstybės valdovą – aut. past.]. Tu esi esminis įvairių poelgių mazgas.“
Išvada skaidri kaip pati Tiesa. Koks tikintysis jai prieštarautų? Bet kelias iki šios išvados per šimtus knygos puslapių – sunkus, klampus, atvirai kalbant, netgi varginantis. Negalėčiau net paaiškinti, kodėl. Gal Antoine de Saint-Exupéry stilius sunkus? Gal vertėjas nelabai profesionalus? O gal autorius, siekdamas būti maksimaliai sąžiningu sau ir skaitytojui, pats klimpsta savo herojaus sudėtinguose svarstymuose, nesurasdamas to vienintelio aiškaus sprendimo ir jo pagrindimo? Gali būti, atsakymus surasiu, dar kartą perskaičiusi „Citadelę“?
O štai amžinybėn iškeliavusio popiežiaus emerito Benedikto XVI knyga – visiška priešingybė aptartajai.
Pirma – ji daugiau nei perpus mažesnė, be priedų tik 174 puslapiai.
Antra – autorius savąją tiesą jau yra suradęs ir tvirtai su ja susigyvenęs, tad dabar jis tik labai profesionaliai, skaitytoją mylinčio mokytojo gero linkinčiu tonu aiškina tai, kas jam pačiam paprasta ir aišku: liturgija – tai „gaivinanti Bažnyčios šerdis ir krikščioniškojo gyvenimo centras“.
Kaip prisipažįsta autorius, jam rūpi „ne moksliniai ginčai ar tyrimai, bet pastangos padėti suprasti tikėjimą ir dramai įgyvendinti jo pagrindą liturgijoje“.
Norite nesunkiai ir greitai, be ilgų klaidžiojimų painiuose šiuolaikinės krikščionybės labirintuose atsidurti centre – drąsiai imkite į rankas šią jaukią, sunokusių kviečių spalvos rūbu apvilktą knygą.
Norite nesunkiai ir greitai, be ilgų klaidžiojimų painiuose šiuolaikinės krikščionybės labirintuose atsidurti centre – drąsiai imkite į rankas šią jaukią, sunokusių kviečių spalvos rūbu apvilktą knygą. Juolab, kad pasakojimo stilius lengvas, nešte neša skaitytoją nuo vienos minties prie kitos. Jam nereikės eikvoti jėgų, stengiantis įveikti kokius nors sintaksės sunkumus ar minčių labirintą, tad niekas nekliudys mėgautis sklandžia minčių eiga, kartkartėmis sušildoma dar ir švelniu humoru.
Galbūt prie to sklandumo nemažai prisidėjo ir vertėjas Gediminas Žukas, nes iš praktikos žinau (teko mokytis ir vokiečių, ir prancūzų kalbos), kad prancūzų kalbos sintaksė yra žymiai lengvesnė nei vokiečių.
Kažkada, tik pradėjus gilintis į Biblijos tekstus ir komentarus, mane glumino tai, kad Mozė, kaip man atrodė, derėdamasis su faraonu, kad šis leistų Mozės tautai iškeliauti iš Egipto, buvo, švelniai tariant, nelabai sąžiningas. Jis vis aiškino faraonui, kad jo tautai reikia kelioms dienoms (netgi patikslinama – trims dienoms) pasitraukti į dykumą, kad ten galėtų pagal savo papročius pagarbinti savo Dievą. O juk iš tiesų Mozė jau iš pat pradžių žinojo išsivesiąs savo tautą iš Egipto visiems laikams, kad apsigyventų Pažadėtoje žemėje. Taigi, mano, ir ne tik mano, supratimu, Mozė norėjo išsivesti tautą apgaulės būdu. Kaip tai suderinti su krikščioniškajam mokymui priskiriama maxima, kad „Tikslas nepateisina priemonių“?
Ir Jozephas Ratzingeris pateikia atsakymą į šį klausimą. Jo teigimu, „Izraelis iškeliauja ne kad būtų tauta kaip kitos, bet kad tarnautų Dievui. Išėjimo tikslas – dar nežinomas Dievo kalnas, tarnavimas Dievui“. Atsakydamas į kitų Šv. Rašto komentatorių teiginį, kad tikrasis ir vienintelis išėjimo tikslas, pažado Abraomui tikrasis turinys buvęs ne kultas, o žemė, autorius rašo: „Iš esmės žemės ir kulto priešpriešinimas beprasmis: žemė duodama, kad būtų tikrojo Dievo garbinimo vieta. Vien žemės turėjimas, vien nacionalinė autonomija nužemintų Izraelį iki visų tautų lygio. Toks tikslas neatitiktų ypatingo išrinkimo…“
Toks aiškinimas man „nuėmė“ visas abejones, kilusias skaitant ankstesnių autorių komentarus apie žydų išėjimo iš Egipto tikslus.
Ir tokių minčių nuskaidrinimų atvejų knygoje – ne vienas ir ne du. Tad ši knyga – penas sielai, poilsis protui šių dienų krikščioniui, kurio tikėjimą ne kartą sudrebino (ir tebedrebina) naujausi vėjai, modernybės viesulai, atskriejantys net iš paties Vatikano.
