Vilniuje LGBT eitynėse dalyvaus ir vaikinai ir merginos, norintys būti merginomis ir vaikinais. Keistas noras? Dėl kelių priežasčių: pirma, toks noras prieštarauja pagrindiniam gender ideologijos teiginiui, kad gimtis (lytis) yra ne binarinė. T.y. skirstyti žmones į vyrus ir moteris yra atsilikęs dalykas. Didžioji gender filosofė Judith‘a Butler gimties keitimą kritikuoja. Tikrai progresyvus ir atsibudęs žmogus („woke“) yra „lankstus.“
Antra keistumo priežastis yra tai, jog absoliuti dauguma „pasikeisti“ norinčių jaunuolių neturėjo gilaus „lyties disforijos“ sutrikimo vaikystėje. Tokių, pasak amerikiečių diagnostinio žinyno yra apie 0.009 proc. berniukų ir dukart mažiau mergaičių. Tačiau per pastaruosius penkiolika metų paauglių, besibeldžiančių į gender tapatybės klinikų duris padaugėjo, pavyzdžiui Jungtinėje Karalystėje, 25 kartus.
Todėl daugelis tyrėjų (Littman, Zucker, Haltigan, etc.) atranda, kad tokia gausybė transgender jaunuolių kilo iš socialiniuose tinkluose įsivyravusios ir galingos transgender tapatybės mados. Tiktoke, tublryje, reddite ir kitose vietose, kuriose apsigyveno daugelis mūsų ir kitų šalių jaunuolių, yra sakoma, kad jei tu esi savimi nepatenkintas ar nepatenkinta, reikia pakeisti gimtį. „Nepatenkintas“ ar „nepatenkinta“ reiškia nerimą, depresiją, autistinio spektro kentėjimus etc. Dažnai jaunas žmogus tai kenčia dėl jo ar jos tėvų šeimos griūties ar kitų traumuojančių vaikystės aplinkybių. Socialiniai tinklai paaiškina, jog reikia tik atlikti „operaciją“ arba pavartoti priešingos gimties hormonų, ir visos šios problemos išsispręs.
Trečia keista eitynių priežastis yra tai, kad šiais individualios išraiškos kulto laikais, jaunimas yra užstrigęs lyčių stereotipuose. Ypatingai merginos, kurių į gender klinikas kreipiasi apie 6 k. daugiau. Kaip rašo savo knygoje „Gender pabaiga“ amerikiečių seksologė Debra Soh, įsivyravo pažiūra, kuri, vaizdingai kalbant, teigia, kad jei tu nesi Barbė, tai esi varlė. Arba jei nepanašus į Arnoldą Schwarzeneggerį – „lūzeris“. Ir tai mūsų dienomis, kada seksizmas ir mizoginija yra griežtai pasmerktas!. Dėl merginų nepasitenkinimo savimi kalti ir gašliai į jas spoksantys vyrai. Jautresnės sielos mergaitė tokio vartojančio žvilgsnio nekenčia, ir kartais nutaria „susitapatinti su agresoriumi“ – t.y. tapti „vyru.“
Ketvirtas keistas aspektas: „trans“ judėjimas ne vieno specialisto yra laikomas „homofobišku“. T.y. tiek visuomenė, tiek tėvai dažnai lengviau priima „moterimi“ tapusį vyrą nei gėjų. Jungtinėje Karalystėje tarp „LGB“ ir „T“ yra įvykęs skilimas. Moterų teisių gynėjos sako – tame tarpe Hario Poterio kūrėja J. K. Rowlings – kad biologinis moterimi tapti negali. Prieš Rowlings „trans“ judėjimas pasisakė griežtai. Taip pat ir prieš tas homoseksualų potraukį jaučiančias moteris, kurios nenori intymių santykių su tomis „transmoterimis“, kurios yra išsaugojusios savo vyriškas genitalijas. „Trans“ judėjimas jas smerkia už „transfobiją.“ Įdomu? Išties, nors iš pradžių dar reikia skirti truputį laiko tam, kad šioje įstabioje psichologinėje dinamikoje susigaudyti.
Penktoji ir svarbiausioji situacijos keistumo priežastis: mūsų jaunųjų bičiulių eitynės švenčia ne ateitį, bet praeitį. Jau keletą metų publikuojami tyrimai, parodantys jog dideli skaičiai jaunuolių, patyrę „tranzicijos“ traumą, nori sugrįžti į savo biologinę gimtį. Tai rodo ir žymioji Keiros Bell byla, sustabdžiusi svarbiausios JK gender klinikos veiklą, ir suomių, švedų, norvegų ir kt. Europos šalių patirtis. Švedų Karolinka universitetas, kuris visapusiškai rėmė gimties keitimą, neseniai įsteigė skyrių, į kurį gali kreiptis tie ir tos, kurie nori sugrįžti. O tokių yra visų pirma dėl rimtų kūno sveikatos problemų: naudojant priešingos gimties hormonus jaunos merginos patiria menopauzės simptomus, kenčia skausmingas dubens organų pooperacines komplikacijas, naujosioms „moterims“ neveikia naujoji makštis, o „vyrams“ – naujoji varpa, trumpėja gyvenimo trukmei ir t.t. Neretai, o ypač praėjus ilgesniam laikui, „transvyras“ ar „transmoteris“ nejaučia ir psichologinės savijautos pagerėjimo; žmogus supranta, jog problemas reikėjo spręsti ne pjaustant kūną.
Vaizdžiai kalbant, tie kenčiantys žmonės atsibunda iš „transo.“ Nei šių žmonių, nei šiame sumišime tebegyvenančių, kaltinti negalima – juos veikia sudėtingi visuomenės procesai, sąlygoję gender ideologijos įsigalėjimą. Kaip kalbėjome aukščiau ir kaip rodo tyrimai, daugelis norinčių gimtį pakeisti jaunuolių, dar prieš šį norą jautė nerimą, depresiją, buvo varginami autistinio spektro sutrikimų, o naujasis kultūrinis „memas“ juos įtikino, kad sprendimas yra tik toks. Dėl sugrįžtančiųjų didelio skaičiaus Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir Jungtinės Karalystės medikai pastaraisiais metais neberekomenduoja nei priešingos gimties hormonų, nei sveikų vyrų kastravimo ar krūtų nupjovimo, kartais šalinant ir gimdą bei kiaušides, moterims. Bent iki 25 m. amžiaus, kada, kaip sako neuromokslas, pilnai susiformuoja žmogaus gebėjimas vertinti dabartį ir ateitį.
Švedai apie vieną tokių merginų sukūrė dokumentinį filmą „Trans train.“ Ji, kaip ir nemažai kitų, mėgina grįžti į savo moteriškumą. Lengva jai nėra. Tad „trans traukinys“ Europoje jau užstrigo.
Vengiant skausmingų patirčių ir negrįžtamų sveikatos sužalojimų, geriau būtų jo nesivyti.
