Sausio 31 d. pagal užsakymą visi „pagrindiniai“ internetiniai portalai paskelbė: „Startuoja ambicinga Tūkstantmečio mokyklų programa“, ir pateikė paruoštus tekstus.
Tekstuose buvo cituojami ministrės žodžiai, kad, kaip naujovė, bus diegiami universalaus dizaino principai, tobulinama mokytojų kvalifikacija, stiprinamas komandinis darbas ir kuriama saugi ugdymosi aplinka. Lyderystę stiprins veikla, skatinanti didesnį mokyklos vadovo ir mokytojo įsitraukimą į mokyklos gyvenimą, mokyklos bendruomenės telkimą, pozityvių bendruomenės tarpusavio santykių ir mokyklos mikroklimato kūrimą.
Tai man sukėlė šypseną. Tie kas ruošė ministrei tekstą yra arba menkai susipažinę su anksčiau vykdomais projektais, mokyklų veikla ir nežino ką mokyklos veikia, arba mano, kad tiesiog gražių žodžių rinkinys padarys įspūdį tėvams, ir kitiems mažai su mokyklų veikla susipažinusiems asmenims, nes dalis jų tikrai nežino, kad tie visi dalykai jau ne vienus metus vykdomi visoje švietimo sistemoje, ir konkrečiai mokyklose, vykdomi gan sėkmingai.
Ar galima juos tobulinti? Neabejotinai. Bet tai tikrai nėra kažkokia naujovė, kuri tik dabar bus pradėta diegti švietimo sistemoje.
Programos kūrimo ekspertai viešoje erdvėje kalbėjo tai, ką reikia kalbėti – kad tai bus ateities (nelabai supratau tik kokios ateities. Juk jeigu jos veikia dabar, tai jos yra dabarties, o dažnu atveju – praeities, nes bendrojo ugdymo mokyklos visuomet atsilieka nuo mokslo tyrimų ir inovacijų) mokyklos, kurios sukurs sąlygas mokiniams gauti kokybišką išsilavinimą (o tai kokį mokiniai išsilavinimą gavo iki šiol?), mokiniai turės galimybę mokytis įdomiau ir prasmingiau nei iki šiol, mokiniai taps kūrybiškesni. Mokytojai pagaliau turės sąlygas realizuoti savo idėjas, mokytojo darbas palengvės, nes jis gaus žymiai stipresnę paramą (metodinę, struktūrinę), ir galės kokybiškiau dirbti. Ir kaip visai „naujovę“ pateikia įtraukųjį ugdymą ir lyderystę.
Suprantu ekspertus, jiems tiesiog reikia tą kalbėti, nors, neabejoju, dauguma iš jų yra patyrę švietimo vadybos „vilkai ir vilkės“, dalyvavę beveik visuose paskutinių dviejų dešimtmečių ŠMM (dabartinės ŠMSM) švietimo projektuose, su šypsena tą kalbėjo, suprasdami, kad kiekvienas projektas deklaravo labai ambicingus tikslus, kuriuos vienuose projektuose pavyko įgyvendinti sėkmingiau, kituose sunkiau. Tačiau neabejotinai visi prisidėjo prie mūsų švietimo sistemos ir veiklų joje tobulinimo, o tuo pačiu ir ugdymo kokybės gerinimo.
Dalyvaudamas projektuose su bendraminčiais, visuomet tikėjau, kad galime pagerinti… Vienų mokyklų vadovai ir mokytojai tą darė savo mokyklose dalyvaudami nacionalinio lygmens projektuose, kiti tą darė ir be dalyvavimo juose, bet visi kartu ėjome link tikslo. Taip pat ir vykdytų projektų dėka, mes pažengėme gan stipriai į priekį.
Nuvažiavę, kad ir į Ukrainos pakraštį, pamatome, kiek toli mes nuėjome. Bet nei vienas projektas, kiek jų buvo, nepakėlė į neregėtas aukštumas mūsų švietimo sistemos. O to ir negali būti, nes rezultatai švietime neatsiranda mostelėjus burtų lazdele. Juo labiau, kad ir kitų šalių švietimo sistemos nestovi vietoje.
Todėl ir kalbėjo patyrę ekspertai gan aptakiai, kad „mokiniai prasmingiau mokysis, taps kūrybiškesni ir t. t.“, t. y. nieko neįpareigojančiais žodžių junginiais.
Paklausius už projekto lėšas skirtuose reklaminiuose filmukuose kalbančiųjų, galima daryti prielaidą, kad, kai tik startuos šis projektas (už 210 ar 250 milijonų), iki 2030 metų mokyklose dings patyčios, kūrybiškumas šoks į netikėtas aukštumas, visi mokytojai iš džiaugsmo lėks į darbus, nes viskas jiems palengvės.
Ko per tiek metų nepadarė projektas „Lyderių laikas“, tą kaip burtų lazdele mostelėjus, padarys „Tūkstantmečio mokyklų” projektas – vadovai ir mokytojai per 4 metus dar labiau pagerins lyderystės kompetenciją, ir šį kartą taps jau tikrais lyderiais.
To, ko nepadarė BMT (Besimokančių mokyklų tinklų projektas), tą kaip mat padarys „Tūkstantmečio mokyklų projektas“ – mokyklos pradės tinkliautis, bendradarbiauti ir taip toliau ir panašiai. Ko nepadarė visokie ten „Olweus“, padarys „Tūkstantmečio mokyklos“ ir t. t. Ko nepadarė „Geros mokyklos“ koncepcija su to paties pavadinimo projektu, tą padarys projektas „Tūkstantmečio mokyklos“.
Ar taip bus? Tikrai ne.
vienas projektas nepakeis viso skruzdėlyno ir jo vidaus veiklos iš esmės.
Manau didžiausia šio projekto vertė (kaip, beje, ir visų kitų, buvusių ES finansuojamų švietimo projektų) yra ta, kad tuos 210 ar 250 milijonų galima įlieti į švietimo sistemą, ir tai yra labai gerai. Klausimas, kur ir kaip juos įlieti, kad būtų efektyviausias jų panaudojimas. Dabartinė ŠMSM valdžia nusprendė, kad tai bus šis projektas.
Pliusas ir tai, kad savivaldybės gali pačios pasirengti planą kur „įlieti“ tuos pinigus. Nors, atvirai pasakius, pinigai nėra labai dideli numatytam laikotarpiui ir mokyklų skaičiui. Kas dirba švietimo sistemoje, tas žino kiek dabar kainuoja, pavyzdžiui, mokyklos sporto salės renovavimas.
Man nepatiko, kad šiame ir visame ankstesniame komunikavime apie šį projektą buvo siunčiama žinia, kad tai kažkas naujo ir ypatingo mūsų švietimo sistemoje, ir bent jau man susidarė toks įspūdis, kad iki šio projekto tiek ankstesnės ŠMM valdžios, tiek mokyklos užsiėmė velnias žino kuo, o nuo dabar jau tikrai visi pradės pagaliau dirbti normaliai.
Tai netiesa.
Minimose šio projekto kryptyse buvo ir yra vykdomos veiklos. Ta pati „Dubysos aukštupio mokykla“ ir panašios mokyklos atsirado ne kaip „Tūkstantmečio mokyklos“ projekto rezultatas.
Dar nepatiko, kad tas pinigų paskirstymas vėlgi remiasi Pavlovo principu. Jūs padarote tai, ką mes norime – tinklo pertvarką pagal ŠMSM, pakeliui sukuriate „pažangos planą“, o mes jums – pinigus. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, pinigų panaudojimo paletė gan plati, nuo infrastruktūros iki kompetencijų kėlimo renginių apmokėjimo, tai labai gerai).
Tas principas yra geras, jei „Pavlovas“ (šiuo atveju ŠMSM) geriausia žino, ko reikia „šuniui“, t. y. savivaldybėms (tinklo pertvarkos pagal statistinius rodiklius ir „centrų” sukūrimo), kad mokymo(si) rezultatai šokteltų į viršų.
Tačiau ar tikrai taip yra? Ar tikrai uždarius ar reorganizavus kai kurias mokyklas pagal kiekybinius rodiklius (mokinių skaičių) ir nukreipus jas į „centrus“ mokytojams ir jų tėvams bus geriau?
Abejoju. Jau dabar yra tų mokyklų, kurios pagal didelę dalį pateiktų rodiklių yra „Tūkstantmečio mokyklos“. O tarp jų yra ir tokių, kurios netenkina vieno rodiklio – mokinių skaičiaus.
Jau dabar yra tų mokyklų, kurios pagal didelę dalį pateiktų rodiklių yra „Tūkstantmečio mokyklos“.
Ar tikrai mokiniai taps kūrybiškesni? Nežinau ir niekas to nežino, nes nėra pamatuojamo šios dienos mokinių kūrybiškumo rodiklio ir nustatytos dabartinės mokinių kūrybiškumo reikšmės. Taip, kad bus neįmanoma palyginti, kiek mokiniai tapo kūrybiškesni ir kiek įtakos tam turės būtent mokykla, nors ir labai skambiai pavadinta.
Ar mokiniams mokytis bus įdomiau? Nežinau, ir niekas to dabar negali pasakyti. Įdomumas, be viso kito, didžia dalimi priklauso nuo mokyklų vadovų organizuojamo ugdymo proceso mokykloje ir nuo mokytojo asmenybės. Kaip mokytojas sugeba mokiniams parodyti individualią mokymosi prasmę mokytis vieno ar kito dalyko, kaip organizuoja mokymo(si) procesą ir bendrauja su mokiniais.
Reklaminiame filmuke man patiko tas mokinukas, kuris labai gražiai gyrė savo mokytojas Liną ir Robertą, kurios sudomina, įtraukia, kad norisi mokytis ir eiti į mokyklą. Ar Lina ir Roberta taps dar geresnėmis ir dirbs dar kokybiškiau? Nemanau.
Ar mokytojai bus laimingesni? Nemanau. Mokytojo laimė yra labai subjektyvi ir individuali sąvoka, kuri nepasiduoda kiekybiniams skaičiavimams. Į ją įeina ne tik naujos laboratorijos mokykloje įkūrimas ar dalyvavimas mokymuose. Kiekvieno asmens laimės formulėje yra bendrų dedamųjų, bet yra ir unikalių, ir ji labai priklauso nuo daugybės mūsų valstybėje vykstančių procesų.
Ar visiems mokiniams bus vienodos mokymosi sąlygos ir galimybės? Nemanau.
Kas dirba mokyklose, žino, kad ne tik nuo renovuotos sporto salės ar laboratorijos turėjimo priklauso mokinių galimybės dalyvauti kūno kultūros pamokose ar įsitraukti į laboratorinius tyrimus. Ne tik nuo mokytojo išklausytų lyderystės kursų ir turimų sertifikatų priklauso mokinio prasmingas įsitraukimas į pamokos veiklas. Ir ne tik nuo to, ar gali per valandą ar daugiau atkeliauti į gražius koridorius turinčią mokyklą, priklauso mokinio noras mokytis.
Mano manymu, ŠMSM labiau reikia pasitikėti savivaldybėmis. Savivaldybėse ir jų seniūnijose vyksta tikrasis gyvenimas. Ten yra geriausiai žinomos visos tos savivaldybės švietimo problemos ir džiaugsmai. Ten geriausiai žinoma kuo gyvena bendruomenės, kurios mokyklų (nors ir neturi tų kelių ar keliolikos trūkstamų mokinių) bendruomenės yra reikalingos, ir ar jas galima vadinti „Tūkstantmečio, ar kito tūkstantmečio“ mokyklomis.
Gan subjektyviu mano požiūriu tai yra dar vienas labai skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas. Ar jis padarys perversmą Lietuvos švietimo sistemoje? Tikrai ne.
Gan subjektyviu mano požiūriu tai yra dar vienas labai skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas.
Ar prisidės prie mūsų švietimo sistemos ir mokyklų veiklos tobulinimo? Manau, kad taip, kaip ir visi prieš tai buvę projektai.
Kiek jis bus sėkmingas? Parodys laikas. Iš anksto žarstomos pagyros sau ar projektui paprastai neturi jokios įtakos rezultatams.
Mokytojos Lina, Roberta ir kiti mokytojai toliau dirbs taip, kad mokiniai norės mokytis ir jų pamokose bus įdomu.
Direktoriai ir toliau vienys bendruomenes, diegs inovacijas, gerins infrastruktūrą, bendradarbiaus su mokyklomis Lietuvoje ir užsienyje.
Ar jų mokykloms reikia pinigų? Taip. Ar jiems reikia nurodymo, ką reikia padaryti, kad gautų tuos pinigus? Tikrai ne. Jie su savo bendruomenėmis kuria savo „Tūkstantmečio mokyklas“, turi aiškias vizijas, kokios jos bus ateityje.
Linkiu šiam projektui sėkmės, o jo vadovams ir dalyviams šiek tiek kuklumo. Pasidžiaugsime rezultatais, kai jie bus.
P. S. Dalyvaujant viename iš ŠMM (tuometinės) organizuojamų projektų, vienas mokyklos vadovas, aprodęs man savo mokyklą (kuri tikrai paliko įspūdį, ir jau tuo metu pagal šiuos kriterijus buvo „Tūkstantmečio mokykla“) labai gerai pasakė: „Klausyk, tu pasakyk man kokio ten jums plano reikia, ir mes padarysime taip, kaip reikia, kad įtikčiau pagal projekto ataskaitą ir būtų geri santykiai su ŠMM. O toliau, mano svajonė, kad netrukdytų mums dirbti, duokit mums lėšas, o panaudosim tikrai ten, kur labiausiai reikia mokinių ugdymui”.
