Kaip ir kiekvienais metais prieš Kalėdas žurnalas „Reitingai“ paskelbia savo verdiktą: „Geriausiai matematikos (lietuvių kalbos, istorijos, informatikos ir t. t.)….išmoko NNN mokyklos ir mokytojai“.
Žinoma, jei yra geriausiai „išmokantys“ mokinius mokytojai – mūsų pasididžiavimas, yra ir blogiausiai „išmokantys“ mokytojai – mūsų gėda. Skamba grėsmingai.
Aš visuomet laukiu pasirodant žurnalo „Reitingai“, panašiai kaip žurnalo „Žmonės“ ar „Stilius“ fanai laukia šių žurnalų pasirodymo. Žaviuosi žurnalo „Reitingai“ darbuotojų ir vadovų kūrybiškumu (čia aš rimtai), kaip iš nieko galima sukurti ir „prasukti” įdomų žurnalą ir netgi įgyti įtaką švietimui. Jie dirba savo darbą, ir dirba labai profesionaliai (na gerai, beveik profesionaliai). Jie laisvi reitinguoti, vertinti, įvertinti ir pateikti savo įžvalgas. To nekvestionuoju. Didelė pagarba jiems.
Tačiau man keistoka būna švietimiečių reakcija į šio žurnalo pasirodymą ir duomenų jame paskelbimą. Vietoje to, kad pažvelgtų į tai, kaip į žurnalą „Žmonės“ – su šypsena, vieni, atsidūrę reitingų lentelės viršuje, vaikšto užrietę nosį, o kiti – atsidūrę apačioje – ieško pasiteisinimų ir kaltina ką tik gali (ir tie, ir tie man atrodo šiek tiek komiškai).
Ministrai, savivaldybių švietimo vadovai netgi ima cituoti „Reitingus“, girdami geriausias mokyklas (paprastai, reitingų viršuje įsitaiso mokyklos, kurios vienokiu ar kitokiu būdu vykdo mokinių (ir jų tėvų) atranką, ar yra labai dėkingame socialiniame – ekonominiame kontekste) ir šnairai pažiūri į mokyklas, kurios yra reitingų lentelės apačioje.
Mokyklų vadovai ir mokytojai, priklausomai nuo reitingo lentelės vietos, skraido (valio, mes „išmokėme“) arba sliūkina nukabinę nosis (na taip, mes „neišmokėme“) mokyklos koridoriais.
Norisi paklausti mokytojų, mokyklų vadovų, savivaldybių švietimo vadovų – jūs čia rimtai?
Jūs rimtai taip sureikšminate tuos reitingus? Kodėl? Ar egzaminų išlaikymas rodo mokyklos darbo kokybę? Ar įstojimas į aukštąsias mokyklas ir „pasirinkimas populiarių studijų programų“ parodo mokytojų – ugdytojų darbo kokybę?
Ir apskritai ar mokytojas turi išmokyti???
Matyt aš kažką painioju. Gal aš grįžau į XX a vidurį?
Apie kokią paradigmą mes kalbame – mokymo? Kai mokytojas yra vienintelis žinių turėtojas, ir jis (ir tik jis) gali tas žinias mokiniams duoti, t. y. išmokyti, nes niekur kitur tų žinių nėra, ir mokinys niekad jų be mokytojo niekur negali gauti. Mokinys mokymo paradigmoje įsivaizduojamas kaip tuščias kibiras, į kurį mokytojas kažkaip turi pripilti savo turimas žinias. Tam tikrame kontekste ji visai gera, tačiau ši paradigma negali būti vyraujanti mūsų laikmetyje. Ir man kai pasako, kad mokytojas neišmokė, tai kelia šypseną, nes taip sakantis yra kažkur užstrigęs laike….
žinios dabar sklando visur.
Kai sutinkama, kad žinios dabar sklando visur (mokytojas nėra vienintelis, kuris turi šias žinias), mokymosi aplinkos yra jau ne tik mokykloje, tik reikia profesionaliai organizuoti mokymosi procesą. Mokytojas šioje paradigmoje yra tik vienas iš tų, kuris turi žinių. Mokytojas organizuoja procesą, mokinys – mokosi šiame procese.
Pirmu atveju mokytojas lygu išmokytojui. Ir jei mokinys neišmoksta, tai kaltas mokytojas. Jis nerado tinkamo piltuvėlio į tą kibirą pripilti žinių. Taip, šioje paradigmoje mes matome skirtingų lygių mokytojų. Vieniems pavyksta geriau „įpilti žinių į kibirą“, kitiems – prasčiau. Bet nuo kibiro pilnumo kibiras nesikeičia. Jis kaip buvo, taip ir lieka kibiru.
Antru atveju mokytojas lygu mokymosi proceso organizatoriui. Jis organizuoja mokymosi procesą, kuriame mokiniai ne tik mokosi, bet ir yra kryptingai ugdomi. Čia nėra kibiro – piltuvėlio. Mokykla negali priversti visų mokinių mokytis dešimtukais. O ir to nereikia.
Kas pasakė, kad dešimtukas mokykloje yra privalomas? Mokinių ir jų tėvų reikalas yra pasirinkti kokiu lygmeniu mokytis. Ir už tai ko mokinys neišmoko atsakomybė krenta ne tik organizatoriui, bet didele dalimi mokiniui bei jo tėvams.
Mokymosi proceso organizatoriui – mokytojui, tenka didelė atsakomybė organizuoti procesą įdomiai, sudominti dalyku, tema, kad mokiniai norėtų mokytis. Žinoma, mes matome skirtingo lygmens organizatorių. Tai normalu.
Bet juos reitinguoti pagal kelis kriterijus??? Na taip, sutinku, čia patrauklu. Bet kiek taip reitinguodami priartėjame prie tikro įvertinimo? Čia man – geriausio Lietuvos mokytojo rinkimai.
Juk mokinių mokymosi žinių pasiekimus lemia ne tik mokytojų kompetencija (nors ji ir labai svarbi). Yra daug kitų faktorių, kurie mažai priklauso (ar visai nepriklauso) nuo mokytojo.
Tie, kas dirbo ar dirba mokykloje, puikiai žino, kad kiekviena klasė mokinių – tai atskiras mikrokosmas, mažas pasaulėlis, kuris kiekvieną dieną yra kitoks.
Tie, kas dirbo ar dirba mokykloje, puikiai žino, kad kiekviena klasė mokinių – tai atskiras mikrokosmas, mažas pasaulėlis, kuris kiekvieną dieną yra kitoks. Netgi tos dienos metu jis gali kisti kelis kartus. Kiek daug faktorių lemia mokinių mokymosi pastangas, jų galimybes mokytis mokykloje ir namuose.
Taip, atranką vykdančiose mokyklose didesnė dalis mokinių ir jų tėvų yra motyvuoti mokytis. Tą jie ir daro. Didžia dalimi jie turi labai geras sąlygas mokytis ir namuose. Jei kažko trūksta, dažniausiai jie turi galimybę pasisamdyti ir korepetitorių.
Tačiau yra mokyklų ir vaikų jose, kurie namuose neturi tokių sąlygų, kurių tėvai negali pasamdyti korepetitorių. Kaip su jais? Yra daug šeimų, kurios gyvena šalia ar žemiau skurdo ribos. Grįžus į namus neretai ne mokymasis vaikui ir jo tėvams būna galvoje. Kaip su jais? Nurašome į tai, kad „mokytojas neišmoko”?
Kitas aspektas, ar įstojimas į aukštąsias mokyklas ir pasirinkimas populiarių studijų programų” (dar viena nesąmonė) parodo mokyklos darbo kokybę?
Smagu, kad iš „elitinių” mokyklų didelė dalis mokinių stoja į aukštąsias mokyklas. Taip ir turėtų būti, tokia tų mokyklų paskirtis.
Tačiau kuo blogai, kad iš N mokyklos tik 20 proc. abiturientų renkasi aukštojo mokslo studijas? O iš jų beveik visi renkasi nepopuliarias studijų programas. Kuo blogai, kad mokinys mokykloje atrado (o gal šeimos aplinkoje susiformavo) autošaltkalvio, santechniko, virėjo gyslelę?
Pažiūrėkite į mūsų Švietimo įstatyme deklaruotus tikslus. Kur juose yra parašyta, kad mokyklų ir mokytojų veiklos tikslas – kad visi mokiniai išlaikytų egzaminus dešimtukais ir įstotų į aukštąsias mokyklas pasirinkdami populiarias studijų programas.
Švietimo tiksluose tiesiogiai ir latentiškai galime pamatyti, kad švietimo tikslas – išugdyti asmenis, kurie bus laimingi, sėkmingi savo gyvenime. O tam reikia ir žinių, ir gebėjimų, ir įgūdžių, ir dvasinio bei vertybinio ugdymo. Žinios yra tik viena dedamoji dalis.
Tai nejaugi tik aukštojo mokslo diplomas suteikia privelegiją būti laimingu?
Tai nejaugi tik aukštojo mokslo diplomas suteikia privilegiją būti laimingu? Nejaugi žmogus turintis profesinį išsilavinimą jau pasmerktas gyvenime taip ir nebūti laimingu?
Nejaugi vienkartinis žinių patikrinimas (kuriame visko gali įvykti) ir jo įvertinimas parodo, ar žmogus bus sėkmingas ir laimingas gyvenime? Ir tai parodo, kad šioje mokykloje ugdymo kokybė yra labai gera ar prasta?
Baikite juokus. Mokyklos užsiima ne tik žinių perdavimu, „išmokymu”, bet ir kitomis su asmens ugdymu susijusiomis veiklomis, kurios yra ne mažiau svarbios nei „išmokymas”.
Mokyklų veikla yra vertinama ir įvertinama pagal nustatytus švietime kriterijus. Tą daro ir išorės vertinimas, tą daro ir pati mokykla siekdama tobulėti, tą daro ir patys mokytojai įsivertindami savo veiklą. Ten yra randamos tobulintinos sritys.
Ir apskritai, mieli mano kolegos, mokinys, kad ir kas ką Jums sakytų, nėra kibiras, kurį reikia pripildyti žiniomis, pamatuoti, kiek pripylėme ir po to sureitinguoti. Jūs geriau nei aš žinote, kad kiekvienas mokinys – tai asmenybė, ir jei jau lyginti jį su kažkuo, tai tikrai ne su kibiru. Greičiau su augalu (kiekvienas galite pasirinkti jam labiausiai patinkantį). O Jūsų misija yra padaryti taip, kad mokinys, kaip tas augalas, augtų ir sužydėtų, atsiskleistų kaip asmenybė, ir padėti jam pasirinkti gyvenimo sėkmės kelią, kuris tiek individualus ir unikalus…
Todėl noriu palinkėti mokytojams: būkite stiprūs, ne žurnalas „Reitingai”, bet jūs patys geriausiai žinote, kokie pas jus mokiniai, kokie jų norai ir siekiai.
jūs patys geriausiai žinote, kokie pas jus mokiniai, kokie jų norai ir siekiai.
Jūsų reitingo viršūnė yra labai individuali. Kai pas Jus į klasę ateina buvęs mokinys, dabar dirbantis mokslo srityje, statybose, virėju, inžinieriumi, turintis savo verslą ir pasako Jums ačiū Mokytojau, čia yra Jūsų reitingo viršūnė.
Kai mokinys, kuris diktante padarydavo 5 sakiniuose 15 klaidų, o Jūsų kantrybės dėka po mėnesio nurašo nuo knygos be klaidų duotą tekstą – čia Jūsų reitingo viršūnė.
Kai mokinukas atneša nupiešęs Jūsų portretą ir pasako, kad mokytoja, aš noriu būti kaip Jūs – čia Jūsų reitingo viršūnė. Kai mokiniai laukia su auklėtoju eksursijos ar turistinio žygio ir grįžta spindinčiom akim – čia Jūsų reitingo viršūnė.
Kai mokinys pasitiki mokytoju ir prašo patarimo savo gyvenimo kelyje – čia Jūsų reitingo viršūnė.
Kai mokinys pasitiki mokytoju ir prašo patarimo savo gyvenimo kelyje – čia Jūsų reitingo viršūnė.
Kai elitinės gimnazijos mokiniai grįžta iš NNN dalyko olimpiados su aukso medaliais – čia Jūsų reitingo viršūnė.
Kai mažo miestelio mokyklos pradinių klasių mokinukas atostogų metu, bėgdamas su maišeliu, pamatęs direktorių sušunka: „Direktoriau, bėgu butelius priduoti”, o direktorius su šypsena atsako, „tik nepargriūk, Lukai”, čia yra Jūsų reitingų viršūnė.
Švietime ji tokia individuali, bet nuo to ne mažesnė…
Stiprybės Jums, Mokytojai.
Mokyklų vadovai, ne „Reitingai”, o Jūs geriausiai žinote, kokie Jūsų vadovaujamoje mokykloje yra mokytojai.
Mokyklų vadovai, ne „Reitingai”, o Jūs geriausiai žinote, kokie Jūsų vadovaujamoje mokykloje yra mokytojai. Taip, yra labai stiprių, yra silpnesnių, yra ir tokių, kurie ne ten pataikė.
Žinau, kad žinote tai ir darote viską, kad visų mokytojų kompetencija augtų, kad ugdymo procesas vyktų sklandžiai. Kad tėvai ramiai paliktų vaikus mokykloje ir galėtų užsiimti savo darbais. Jūs geriausiai žinote, kokioje aplinkoje organizuojate ugdymo procesą, matote mokinių ir mokytojų pasiekimus, kurie kartais būna sąlyginai labai dideli (laimėta pasaulio olimpiada) ar sąlyginai maži (pradinuko saugiai priduoti buteliai ir nusipirkta ledų porcija), bet čia ir yra Jūsų darbo prasmė, čia ir yra tikrieji individualūs reitingai…
Stiprybės Jums.
