Patinka man krizinės situacijos. Ne todėl, kad jos sukelia sunkumus, bet todėl, kad krizinėse situacijose išryškėja ko vertas vienas ar kitas žmogus. Krizės labai aiškiai atsiskleidžia žmonių vertybes, jų nuostatas, požiūrius, profesinę etiką ir kompetenciją.
Patinka stebėti ir analizuoti kaip dabarties krizinėse situacijose elgiasi žmonės, o ypač tie, kuriems yra suteikta galia valdyti ir vadovauti. Neišsenkami elgsenos pavyzdžiai analizei, viešojoje erdvėje liejasi laisvai.
Žmonės turintys valdyti krizes elgiasi įvairiai: vieni panikuoja, kiti pyksta, treti grasina, dar kiti panikuoja – pyksta – grasina, dar kiti kaip mažvaikiai mėgaujasi vienokia ar kitokia galia ir atvirai šaiposi, žinodami, kad jie yra nebaudžiami, dar kiti ieško kaltų. Ir tik labai maža dalis suka link konstruktyvių diskusijų, klaidų pripažinimo, apmąstymo, pasimokymo iš jų ir pamatuotų sprendimų.
Vadybos mokslo tyrimuose galima rasti išvadų, kad vadovo elgsena turi įtakos pavaldinių elgsenai organizacijoje (tikėkite mokslu). Ta prasme, vadovas nustato elgsenos standartą, kuriuo vadovaujasi šalia vadovo esantys žemesnio rango vadovai.
Premjerė prasitarė, kad mus galima valdyti tik botagu. Nes meduolis neveikia.
Nežinau ką turėjo galvoje Premjerė kalbėdama apie botagą ir meduolį. Noriu tikėti, kad ji pajuokavo, arba tai buvo tik emocinis pasakymas apie vieną problemą, kurią nesėkmingai bando spręsti Vyriausybė.
Bet galvoje vis sukirba, o jeigu ne tai ji turėjo galvoje? Ir gal ji nejuokavo? O jeigu tikrai jos toks supratimas apie valstybės valdymą ir vadovavimą žmonėms? Ir tas botagas apskritai pakibęs virš mūsų nugarų? Ir jis leisis naujų grasinimų, ribojimų, naujų mokesčių, kainų kėlimo ir kitais pavidalais? „Nepatinka – išsirinksite po ketverių metų kitus“. Sprendžiant iš veiksmų, panašu, kad nejuokavo.
Šį Premjerės pasakymą, kiek galima pastebėti, tiesiogiai suprato jos pavaldiniai, perėmę panašią retoriką. Ministrai tą retoriką nuleido į savo kuruojamų sričių organizacijas. Kai kurie tų organizacijų vadovai bendraudami su darbuotojais tokią retoriką taiko organizacijose, kurioms jie vadovauja. Dalis tų organizacijų darbuotojų ją taiko bendraudami su klientais. Botago principas vis labiau ima įsigalėti visose srityse: priversime, atleisime, neįleisime, uždarysime, nubausime… Retorika griežtėja.
Botago principas vis labiau ima įsigalėti visose srityse.
Neabejoju, kad ir Vyriausybėje yra žmonių, kurie mano kitaip, tačiau jie tyli, prisitaikydami prie vadovo nustatyto elgsenos standarto.
Tiesos dėlei, reikia pripažinti, kad meduolį kažkas gauna irgi. Ypač tie, kurie pritaria botagui. Ar, kaip prasitarė vienas ministras, tie, kurie padeda to botago principus viešinti (ir pulti nepritariančius) televizijose ir internetiniuose portaluose.
Baigusi kadenciją Prezidentė D. Grybauskaitė, juos buvo įvardijusi „skalikais“.
Šaunuolė Premjerė, kad ji taip tiesiai, paprastai išsako tai, ką galvoja. Būtų ženkliai blogiau, jeigu ji meluotų. Dabar bent jau gali pasiruošti kirčiui ir jį kažkaip sušvelninti.
Žmonės ir organizacijos tam ruošiasi, kas dedasi pagalves, kas keliasi patys kitur ar iškelia verslą.
Bandau ir aš tą botagą pamatyti virš savo galvos. Ar aš noriu, kad mane kažkas, tegul net ir pati Premjerė su visais ministrais, gąsdintų botagu ir plaktų juo? Aš – kategoriškai prieš.
Yra specifinė kategorija žmonių, kuriems patinka plakimas botagu ar botagėliu. Bet kiek tokių yra? Gal ir daug, nežinau. Tik aš nepatenku į tą kategoriją ir man tas nėra priimtina. Bet jeigu man tas nėra priimtina, tai gal ir daugiau tokių yra? Statistikos mokslas kalba, kad tikrai yra (tikėkite mokslu), ir jų yra dauguma.
Po naujo pagrasinimo, vis dažniau sau užduodu klausimą, o ką aš darysiu, kai tas botagas nusileis ir ant manęs? Dažnai gyvenime vadovaujuosi Rytų patarle: „Šulinys turi būti iškastas anksčiau, nei tu užsimanysi gerti“, todėl jau esu apgalvojęs variantus A, B ir C.
O kol dar nenusileido ant manęs tas botagas, tai pasvarstau, kodėl Premjere nustatė tokį elgsenos standartą? Kodėl Valstybės valdyme yra tik balta – juoda, geriečiai – blogiečiai, savi – svetimi, draugai – priešai, meduolis – botagas?
Kalbant apie „Meduolio – botago“ principą, jis nėra nei geras, nei blogas (priklauso nuo taikytojo kėslų bei taikymo konteksto), tas principas remiasi moksliniais tyrimais (tikėkite mokslu).
Galima prisiminti I. Pavlovą su savo eksperimentais „stimulas- reakcija“. Galima prisiminti ir D. McGregorą su savo „X“ ir „Y“ teorijomis.
Bet nejaugi mūsų ministrų žinios apie vadybą apsiriboja tik Pavlovo eksperimentų rezultatais, kurie vyko XIX a. pabaigoje, XX a. pačioje pradžioje (Pavlovas Nobelio premiją gavo 1904 metais), ar D. McGregoro teorija (1960 metai)? Juk vadybos mokslas, vadovavimo žmonėms tyrimai pasistūmėjo gerokai toliau nei I. Pavlovo ir D. McGregor teorijos…
Visuomet stengiuosi suprasti kitų elgseną ir sprendimus. Netikiu, kad mūsų vadovų vadybos kompetencija apsiriboja mokslo žiniomis, kurios buvo gautos iki 1960 metų. (Nors… stebint kai kurių vadovų sprendimus, susidaro įspūdis, kad ta kompetencija nesiekia ir 1960 metų vadybos žinių lygmens. Labai noriu būti neteisus).
Vadinasi tokių sprendimų priežasčių reikia ieškoti kažkur kitur, giliau.
Bet apie tai – kitą kartą.
