Viešojoje erdvėje vis „prasimuša“ frazė „pagailėkite…“. Pagailėkite ministro, jis labai stengiasi, tik jam nesigauna. Pagailėkite medikų, jie „krenta“ darbo vietoje. Pagailėkite mokytojų, jie mokosi naujų metodų ir ruošiasi nuotoliniam darbui. Pagailėkite policininkų ir kareivių, nes jie naktį šąla prie Lietuvos sienos…. Pagailėkite, pagailėkite…
Tiesą pasakius man tikrai negaila ne tik Mokytojų ir Medikų, lygiai taip pat man negaila ir Ministrų, Policininkų, Gaisrininkų, Kareivių, Dėstytojų ir kitų profesijų darbuotojų iš didžiosios raidės.
Nors iš kitos pusės man labai gaila „mokytojų“, „medikų“, „ministrų“ ir kitų profesijų atstovų iš mažosios raidės…
Skamba keistai?
Visose profesijose yra tokių žmonių, kurie „ne ten pataikė“. T. y. pasirinko profesiją ne todėl, kad jautė pašaukimą vykdyti savo profesinę misiją, bet siekdami asmeninės naudos, ar šiaip – „ai filme gražiai atrodė, o ir mama norėjo, kad aš būčiau“…
Tokie, jei tik reikia padirbėti, labai mėgsta tai dramatizuoti, viešojoje erdvėje parodyti save kaip kankinius, neįvertintus, kaip besiaukojančius dėl kitų (dažnai tai iliustruoja nuotraukomis iš darbo vietos), ir tie „kiti“ turi jaustis kaltais…
Pasirinkdami savo profesiją jie „ne ten pataikė“.
Pasirinkdami savo profesiją jie „ne ten pataikė“. Dažnai iš jų gali išgirsti „aš nesitikėjau, kad…“. Atėję į darbą tokie „mokytojai“ nustemba, kad „oho, pasirodo čia reikia dirbti…, pasirodo mokiniai gali neklausyti ir negerbia tavęs vien todėl, kad tu turi mokytojo diplomą, pasirodo, kad tėvai reiškia pretenzijas… pasirodo, kad reikia ruoštis pamokoms ir neužtenka vien kalbėti iš bendro išsislavinamo…“.
Tokie „medikai“ nustemba, kad epidemijos laikotarpiu, pasirodo gali būti daugiau ligonių, kuriems reikės skirti daugiau laiko…ir, kad iš viso gali būti toks dalykas kaip epidemijos, ir, pasirodo, jos visai kitokios nei Holivudo filmuose. Tokie „medikai“ pareiškia, kad gydyti reikėtų tik tam tikros kategorijos ligonius – pavyzdžiui, „neskiepytų“ nereikėtų gydyti.
Tokie „policininkai“ nustemba, kad pasirodo tikrai būna situacijų, kai reikia važiuoti ir į narkomanų ar alkoholikų lindynes, o ten būna tikrai ne visai romantiškų vaizdų.
Tokie „ministrai“ verkšlena, kad jiems tenka valdyti krizę ir žmonės nesupranta jų, nes rezultatų nėra (tiksliau jie yra, tik labai blogi), o jie labai stengiasi.
Ir tuomet prasideda kančios vaizdavimas – „neįmanoma taip dirbti“, nes mokiniai ir jų tėvai yra „baisūs“, „neįmanoma dirbti, nes padaugėjo ligonių, ir pasirodo jie epidemijos metu daugiau miršta, o man per sunku tai matyti…“, „neįmanoma dirbti, nes reikia dirbti ir per šventes..“, „pagailėkite manęs, nes aš neįvertintas, o juk taip stengiuosi“.
Gailėkite mūsų, užjauskite mus, ir vėl gailėkite.
Gailėkite mūsų, užjauskite mus, ir vėl gailėkite.
Žmogus, kuris sąmoningai renkasi savo profesiją, tikrai žino, jog jo darbas nėra lengvas. Jis žino, kokia yra jo profesinė misija. Jis mato prasmę savo darbe ir tuo didžiuojasi. Žmogus, kuris sąmoningai renkasi savo profesiją, neabejoju žino, jog gali būti tokių situacijų, kuomet vykdant savo misiją, reikės išeiti iš komforto zonos, dirbti kitaip ir dirbti daugiau, galbūt rizikuojant savo gyvybe, ar sveikata, aukotis dėl kažko daugiau nei tik atlyginimas…
Tokia jau jo misija. Tokie žmonės nedejuoja viešai, kaip jiems sunku ir, kad „pagailėkite manęs“. Jie tiesiog kantriai dirba savo darbą, atlieka savo misiją ir rutininėse dienose, ir krizių metu. Ir kas svarbiausia, jiems visai nereikia, kad jų gailėtų. Jie didžiuojasi tuo ką daro, kad gali būti naudingais ir padėti kitiems.
Žinau, kaip Mokytojai nedejuodami puolė mokytis naujų, nuotoliniam darbui reikalingų metodų. Namuose, nežiūrėdami į laikrodį, kiekvieną dieną ruošė naujas užduotis savo mokiniams, kad galėtų pilnai vykdyti savo misiją.
Žinau, kad Mokytojai, jei tik reikia padeda savo mokiniams, dirbdami daugiau nei parašyta jų pareiginėse nuostatose ir etatinio darbo tvarkoje. Jie didžiuojasi savo profesija. Jie tobulina savo komunikacinius įgūdžius, nes žino, kad teks bendrauti su labai įvairiais žmonėmis. Jie Mokytojai.
Žinau, kad Medikai nuoširdžiai rūpinasi kiekvienu savo pacientu, nepriklausomai ar jis „skiepytas – neskiepytas“, „turtingas – neturtingas“, „direktorius – bedarbis“. Krizės situacijoje Medikas atlieka savo misiją lygiai taip pat, suvokdamas, kad jis – Medikas.
aš gerbiu Mokytojus, Medikus, Policininkus, Karius, kitų profesijų iš didžiosios raidės atstovus.
Mūsų kariuomenės Kariai žino, kad turi būti pasiruošę ekstremaliose sąlygose ginti mūsų Tėvynę, jie tam ruošėsi. Ir jie tą daro. Tokia jų misija. Jie Kariai. Policininkai iš didžiosios raidės nedejuoja, kad jiems reikia budėti švenčių laikotarpiu, naktį. Jie žino, kad jų misija „Ginti, Saugoti, Padėti“. Ir jie tą daro.
Todėl aš gerbiu Mokytojus, Medikus, Policininkus, Karius, kitų profesijų iš didžiosios raidės atstovus, didžiuojuosi, kad mūsų Valstybėje yra tokie žmonės. Ant jų ir tik ant jų didžia dalimi laikosi mūsų Valstybė. Dar vis laikosi.
Patikėkite, jei jiems pasakytumėte, kad „oi kaip man jūsų gaila“, jie nusijuoktų ir atsakytų – „Nereikia manęs gailėti. Man patinka mano darbas. Aš matau prasmę to, ką darau“. Jiems nereikia gailesčio. Jiems reikia supratimo, pagarbos, palaikymo…
Geriau pagailėkite tų, kurie „ne ten pateko“… Verkšlenančių ministrų, „krentančių“ medikų, kurie savo požiūrį į pacientus demonstruoja priklausomai nuo paciento statuso, mokytojų, kurie nemyli vaikų… Jų tikrai reikia gailėti….
Kiekvieną dieną dirbti nemėgstamą darbą – kas gali būti baisiau..
P. S. Sekdamas mūsų „Aitvaro“ karių spec. operaciją Afganistano sostinėje Kabule, gelbėjant vertėjus talibų apsuptyje, mane apėmė pasididžiavimo jausmas, kad turim tokius Karius. Galima tik įsivaizduoti, ką jie patyrė. Bet neteko girdėti, kad jie verkšlentų „pagailėkite mūsų, mes tris paras nemiegojome“. Jie tyliai atliko savo misiją. Tyliai grįžo į Lietuvą, ruoštis naujoms operacijoms. Ir, kai ateis laikas, jie vėl tyliai darys tai, ką liepia jų misija.
Žiūrėdamas į šiuos galingus Vyrus pagalvojau, ką jie pasakytų tam, kuris pradėtų jų gailėti…
