Daugelis Lietuvių pasakys, kad tai visais aspektais „labiausias“ lietuvis. Nors nėra tikrų žinių, kad kasdienybėje kalbėjo lietuviškai, o jo valdytą Lietuvą tautiečiai vadina ne tikru vardu, o LDK (kaip kokią SSSR), Vytautas vis tiek buvo šaunuolis ir gerbiamas iki šiol. Statistikos analai byloja, kad iš 103 Lietuvos miestų ir miestelių, net 74 turi Vytauto gatvę ar net prospektą.
Paklausus klausimėlį, ką Vytautas gero padarė, statistiškai patikimai galima teigti, kad lietuviai prisimena du istoriškai svarbius didžiojo kunigaikščio darbus – girdė žirgą Juodojoje jūroje ir laimėjo Žalgirio mūšį. Pirmojo darbo tiesa abejotina, nes prieštarauja klasikinei biologijai (nebent žirgas buvo keistos orientacijos), o antrasis tikrai vertas minėjimo. Ypač šios dienos Europos saugumo ir gynybos politikos kontekste. Beje, jei jau apie gatves, tai net 29 Lietuvos miestai bei miesteliai turi Žalgirio gatvę, o jei pridėsime ir Griunvaldo gatvę Kaune, tai jau visai neblogai, beveik kas trečias. (Kaunas tai Žalgirio gatvės neturi, įdomu, ar ne? Tannenbergo ir Egliakalnio gatvių taip pat nėra.)
Kai bandau nuspėti, pasiteirauti, pasvarstyti, ar tą mūšį galima būtų pakartoti šiandien prieš rusus, prieinu prie liūdnos išvados, kad… negalima. Ne dėl techninių kliūčių. Negalima dėl įsitikinimų. Vytautas su Jogaila suplanavo ir įvykdė tai, ko formaliai negali padaryti nei NATO, nei Europos Sąjungos gynyba, kas draudžiama Ukrainai, kas būtų draudžiama ir lietuviams su lenkais kartu susiėmus už rankų. Vytautas su Jogaila sukūrė karinės intervencijos į priešo teritoriją planą ir jį įgyvendino, „pažeidė“ ordino suverenitetą, teritorinį vientisumą, sienų neliečiamumą ir dar daug kitų vadinamos tarptautinės teisės normų. Jie nebuvo kaip koks NATO su savo penktuoju straipsniu belaukiantis, kol priešas pirmas užpuls, jie nebandė priešo nugalėti sankcijomis ir tarifais, jie nemanė, kad negalima mušti priešo jo paties teritorijoje. Daug ko nemanė – šiandien jie būtų nemanę, kad Suvalkų sąsmauka yra „koridorius“, kurio neįmanoma apginti, jie būtų „suveikę“, kad nebūtų kam jo pulti.
Neatsitiktinai čia paminėjau įsitikinimus. Kokie bebūtų slapti planai ar slaptos svajonės, demokratijos dogma galiausiai atsiremia į tai, kad viską lemia, neva, neklystanti liaudies valia, kurią pavadinčiau veikiau visuomenės nuomone. Taigi, panagrinėjus, kaip elgiasi nuomonės formuotojai, kokiomis dogmomis jie maitina visuomenę, kuri, galiausiai yra neklystantis teisėjas?
Kokie bebūtų slapti planai ar slaptos svajonės, demokratijos dogma galiausiai atsiremia į tai, kad viską lemia, neva, neklystanti liaudies valia, kurią pavadinčiau veikiau visuomenės nuomone.
Pirma, sena kaip žmonija dogma, kad karo nebus. Nebus, jei jo nenorime. Pirmą kartą taip pasakė labai senos dinastijos Egipto faraonas, nugalėjęs Nubiją. Nebėra dėl ko ir su kuo kariauti. Nebuvo nė vieno šimtmečio be karo ne todėl, kad mes jo norime… mes nenorime, kad būtų vagių, sukčių ir kitokių nusikaltėlių, bet kalėjimus vis tiek tenka statyti. Nenorime ligų, bet be ligoninių neišgyvename. Tokia prigimtis, sako. Gal ir tiesa. Tad geriau karui ruoštis, nei kalti sau į galvą, kad jo nebus, nes aš nenoriu…
Antra, kiek naujesnė dogma, kad demokratijos nepradeda karų. Pradeda ir dar kaip. Jungtinėse Tautose visos šalys dedasi demokratijomis, nes kitaip jų ten nebūtų, o kariauja tai nemažai. Demokratijos vadavo Kuveitą, demokratijos Antrojo pasaulinio pabaigoje viena per kitą skelbė karą Vokietijai. Darė teisingai, nes žinojo, kad prieš blogį reikia kariauti. Bet ne visada, pasirodo.
Trečia, visai šiuolaikinė, kad mes esame tokie geri, kad nieko nepulsime. Yra ne toks kalambūras su klausimu, ar Gynybos ministras turi teisę įsakyti pulti… Tai va, esame tiek apsikrovę „gynybos“ organizacijomis ir doktrinomis, kad jau nebežinome, kad galime būti karo prieš blogį iniciatoriai, kad, medikų kalba sakant, galime sunaikinti vėžį, kol metastazės dar neatsirado. O gal tikrai negalime? Prieš keletą metų prancūzai savo Gynybos ministeriją pervadino į tokia Ginkluotųjų pajėgų ministeriją ir sukėlė daug šaršalo. Beje, šaršalą keliu iš aš, kai matau, kad mokome savo žmones tik gintis ir nekolaboruoti. O laimėti tai nelabai mokome, nors vaikus vis dar Vytautais vadiname.
Krikščionybės didaktika teigia, kad viskas turi baigtis gerai. Jei baigiasi negerai, tai, matyt, dar ne pabaiga. Tad pabandykime atsakyti į klausimą, kas trukdo NATO ir kitoms šalims padėti Ukrainai ginklais ir kitomis karo organizavimo priemonėmis? Pabandykime atsakyti vienu žodžiu. Manau, atsakėte. Tas žodis – baimė. (po to gali sekti įvairūs pasiaiškinimai, kodėl ta baimė atsiranda, bet tai jau kita tema).
Taigi, Putinas yra toks ir anoks, Trumpas su Macronu irgi tokie anokie, bet dėl baimės nieko negalime padaryti. Mūsų yra daug daugiau nei putinistų, esame geriau išsilavinę, gyvename turtingiau nei tie rusai, bet… bijome. Nežinome, kas gali atsitikti, bet… visą euroatlantinę bendruomenę kausto baimė. Bijome net tokio Šiaurės Korėjos ekscentriko, apsimetančio bepročiu. Baimė leidžia bepročiams terorizuoti pasaulį. Kažkaip prisiminiau, kad ne taip ir seniai vienas beprotis Norvegijos saloje iššaudė berods septynias dešimtis jaunuolių ir iš tų kelių šimtų saloje esančių žmonių niekas negalėjo teroristo sutramdyti. Sako, buvo labai baisu, ir jis turėjo ginklą… Jaunuomenės elitui buvo labai baisu, ir tie žmonės nesugebėjo net kažkaip ginti vienas kito.
Kai mokiausi saugumo politikos, girdėjau, kad saugumas yra oi kokia didelė problema, nes viskas aplink nesaugu, nesaugu dėl bombų ir šautuvų, nesaugu dėl ligų, dėl teroristų, dėl virusų, potvynių, skersvėjų ir apledėjusių šaligatvių. Taip nesaugu, kad baisu, – bijome pasakyti ką nors ne taip, bijome susirgti, bijome netekti lažo, vadinamo darbu, bijome vyrų-žmonų-draugų… ai, visko bijome. Ir apgaudinėjame save, kad mokomės gyventi saugiai. Iš tikro mokomės ne saugumo, mokomės – bailumo, mokomės gyventi baimėje, bijoti visai ne gėda, bijoti reikia, bijoti tiesiog… nuostabu. Taigi, nesame saugumo visuomenė, veikiau baimės visuomenė.
Imu suprasti, kad šventojo Jono Pauliaus II paraginimas „Nebijokite!“ buvo skirtas ne tiktai tiems, kurie bijojo sovietinės sistemos priespaudos. Jis skiriamas šiandien mums visiems. Saugumas nėra baimė. Tikras saugumas yra drąsa, prasidedanti sugebėjimu be baimės perbėgti per upelį siauru liepteliu, paskui viskas lengviau ir pasaulis saugesnis. Ir mes tada tapome laisvi, nes nebijojome… Net gera, prisiminus.
Vytautas su Jogaila, tikriausiai nemanė, kad bus lengva. Bet nepabūgo, ir gerai, kad turime jo vardo gatvių ir prospektų. Paskui buvo blogiau. Po Vytauto mirties Lietuvą valdė pernelyg praktiški politikai, kurie mane, kad su blogiu kariauti nereikia, o reikia kažkaip sutarti. Gal ir ta didelė Lietuva tokia nepraktiška, neapsimoka… Tai va…
