Ogi štai kaip. Jėzaus gimtadienio proga turiu tris naujienas, Visos iš pirmo žvilgsnio nelabai geros, bet, pagalvojus, gal ir ne tokios blogos.
Pirma – apie Kalėdas bendrai. Dar taip neseniai kalėdiniam laikui artėjant Europos sostinėse buvo daug dejavimų apie tai, kad ga tų Kalėdų nereikia, nes mat yra ir nešvenčiančių, nesuprantančių, buvo siūloma, jei jau ką, sveikinti su tokiomis-šiokiomis „sezoninėmis šventėmis“ ir panašiai. Gyvename juk racionaliame pasaulyje, kur toks „Jėzaus projektas“ tebūnie tik kiekvieno asmeniškas namų užsiėmimas.
Bet per pastaruosius kelis metus tendencija keičiasi. Kalėdinės eglės sužibo, atrodo, visose Europos sostinėse. Šiemet beveik negavau „sezoninių pasveikinimų“. Tiesa, sveikinimuose dar daug visokių „bumbuliukų“ ant eglučių, bet Jėzaus gimtadienio pastebimai daugiau. Iš trijų svarbiausių Lietuvos asmenybių kalėdinių sveikinimų viename jau buvo paminėtas Kūdikėlio gimimas. Net ir „jausmams neutralios“ institucijos – visokie bankai, pramonininkai ir valdininkai taip pat nebesidrovi krikščionybės ir bent jau eglutes pasipuošia. Net iš Vidurio Rytų musulmonų gavau tikrą kalėdinį sveikinimą. Tikriausiai, nereikia aiškinti, kodėl taip darosi, su tais sveikinimais.
Bet ne viskas be priekaištų. Kalėdas reikia ne tik švęsti. Mūsų sugalvotas „gerumo“ ir „sotumo“ pasaulis pasirodė visiškai silpnas be tikėjimo ir nuolankumo, kurį taip mėgo laikyti silpnumu. Šiandien matome, kad Kalėdas jau reikia ir ginti. Tiesą sakant, reikėjo jau seniai daryti viską, kad ginti neprireiktų, bet nepadarėme… Prieš gerą dešimtmetį iš autoritetingo Briuselio musulmono girdėjau, kad jiems Kalėdos tikrai netrukdo. Švęskite sau. Bet pasirodo, trukdo. Didžiausia Londono Kalėdų prekyvietė tebėra „Žiemos turgus“, Kalėdų minėti čia nerekomenduojama. Nes yra pykstančių. Vokiškame Magdeburge, kaip sako vietiniai, jau yra ir savi kankiniai. Visas likęs pasaulis didele dalimi tebėra daugiausiai krikščioniškas, bet ne visur su Kalėdomis paprasta. Taigi, nelabai gerai, bet gerai, kad ne taip ir blogai…
Antra – apie Karo Kalėdas. Daugiau kaip prieš šimtą metų Europoje vyko karas, turėjęs būti trumpas ir pergalingas. Taip manė kariaujantys. Kai prasidėjo, už lango dar tik besibaigianti vasara, ir visi sakė, kad jau iki Kalėdų, tai grįšime namo… Kalėdos netrukus atėjo į apkasus, kuriuose, matėsi, kariuomenių optimistai įstrigo ilgam. Tačiau pirmos Didžioje karo (tuomet tikrai nemanyta, kad vadinsis Pirmuoju pasauliniu) Kalėdos praėjo vis dar su vilties žyme. Abiejose fronto pusėse kariai nuleido ginklus ir ėmė švęsti. Kalėdinės paliaubos tapo karo istorijos ir karybos praktikos dalimi.
Tai buvo seniai. Labai seniai. Vėliau jau niekad nebebuvo. Prieš kelias dienas girdėjau pasiūlymą kalėdinėms paliauboms Ukrainoje. Taip nuo vakarietiškų Kalėdų iki rytietiškų ir dar šiek tiek, mėnesiui. Jūs ką? Krikščionybe besidangstantis Maskvos administratorius tik pasišaipė, kokios čia paliaubos, kai mums sekasi griauti ir žudyti. Paliaubų nebus. Ir ta žvaigždė… gal tik dronas… Bet jeigu taip, tai priminsiu, kad kalėdinis kariavimas Maskvos valstybei gero nežada. Prieš 45 metus sovietai pradėjo karinę avantiūrą Afganistane, kuri baigėsi gėdingai. Prieš 30 metų rusų kariauna būtent Kalėdų metu pradėjo Čečėnijos sostinės šturmą ir buvo gėdingai išvyti šalin… O dar prieš 35 metus per Kalėdas rumunai pribaigė savo diktatorių. Geras ženklas ir tai, kad ukrainiečių kariai, žinau, matė tą tikrąją žvaigždę. O aš tai mačiau iš jų akių. Kaip ten karas techniškai bepasibaigtų, dvasiškai juk jis laimėtas. Karas nėra gerai, bet viltis jame – tai ne taip ir blogai.
Trečia – apie baimes ir jau minėtą viltį. Pastebiu, kad mūsų XXI amžiuje yra dar daug politikų ir kitokių influencerių, ne laukiančių Išganytojo, bet bijančio, kad jis pasirodys ir sujauks tą vadinamąją Pasaulio Tvarką, kurią sukūrėme ne tik iš savo galimybių, bet ir iš paikumo ir tuščio garbės troškimo. Tai tas paikumas ir baimė šventes darė tik vadinamomis laisvomis nuo darbo (lažo?) dienomis ir “sezoninėmis” atostogomis. Baimė… Jos dar tiek daug Londono prekyvietėje, o baimėje pirktos dovanos irgi savotiškai paženklintos… Nebijokime. Mums gimė Išganytojas. Sužibo žvaigždė ir pranešė džiugią žinią. Net ir portalo nereikėjo, kad tai sužinotume.
Jeigu laukėte Jėzaus gimtadienio, ir sulaukti nebijojote, tai jis tikrai atėjo. Tad nesakykite, kad kažko neįvyko. Jis atėjo ir tiems, mažiems namuose ir dideliems didelėse valdžiose, kurie visai nekitoniškai, o įprasta forma sveikino jus su kitokiais, beje, labai gerais dalykais – vaišėmis. bendrystėmis. medikais, policininkais, valstybių metinėmis, linkėjo kalėdinių stebuklų kiekvienam asmeniškai. Jei ko iš mylimųjų neturėjome šalia, tai tikrai buvo proga apie juos gražiai pagalvoti (ne kasdien juk pasitaiko tokia proga – gražiai pagalvoti), o jei ko nemylimo nebuvo šalia, nereikėjo apsimetinėti… kad mylime. Čia šiaip. Jei neatėjo kokakolinis raudonkelnis su vatine barzda, nieko, jo dovanos negenda, kaip ir pati Coca Cola (čia ne reklama, čia patirtis). Stalas? Oi, kiek nuotraukų facebooke pridėta, visos jos byloja apie gausą…. regis infliacija ne piniginėje, o ant stalo. O juk anuomet prakartėlėje gimtadienio gausiai nešventė ir gal ne žmogaus veidas, o avelė pasirodė kūdikiui, pramerkusiam akytę?
Išganytojas atėjo ir tiems, kurie vis dar senu nesusipratimu sveikino jus tiesiog su žiemos šventėmis. O man regis, nebijokime pasitikti to kukliai gimusio kūdikėlio ir nuolankiai pripažinti, kad be jo neįvyks jokie kalėdiniai ar žiemos švenčių stebuklai. Nebaisu ir ne taip viskas blogai. Ir dar sveikinu su ateinančiai jubiliejiniais metais. Vilties metais (tik nesisveikinkite visokiomis žaliomis gyvatėmis, jos nepadės, jos beviltiškos).
