Liturginiai metai baigiasi Kristaus Karaliaus paminėjimu. Viskas čia lyg ir gerai, juk Dievas visagalis, Dievo sūnus, Švenčiausios Trejybės dalyvis…
Bet vis tik kaip čia nutinka, kad tas „gerietis“ Jėzus, tiek dėmesio skyręs skriaudžiamiems ir kitiems mažutėliams, liturginių metų finale tampa… politiku? Tikėjimo žmonės (kaip jie pamėgo save vadinti) nūnai yra įpratinti politinę valdžią laikyti kuo labiau svetima tikėjimui, dabar gi pagarbina Jėzų kaip absoliutų monarchą.
Klausimas iš sąrašo tokių, į kuriuos viešai nenori gilintis nei Bažnyčia, nei aukštieji politikos žmonės. Nenori dažnai dėl to liūdnai pagarsėjusio politinio korektiškumo. Koks gi yra ir koks turi būti Bažnyčios ir politikos santykis?
Jei paskubėjote pasakyti, kad to santykio iš viso neturi būti, kad kas Dievo – Dievui ir t.t., klystate. Sutinku ištisas plejadas tautiečių, nuo mažaraščių iki pačių „rašto žinovų“, kurie drąsiai cituoja Konstitucijos straipsnį (net žino jo numerį), apie Bažnyčios atskyrumą nuo valstybės, o tai reiškia ir nuo politikos. Kas dar nežinote, graikiškai valstybė yra kildinama iš Politeia, ta prasme – bendras visų mūsų interesas, anot Aristotelio, priklausantis nuo to, kiek yra valdovų ir kokią valdžios/teisės formą jie siūlo. Tad Visagalis yra su tam tikromis išlygomis ir visagalis. Pikantiška tai, kad mūsų šalies Konstitucijoje apie tą atskyrumą nėra parašyta, tad visi „žinantys“ cituotojai yra nežinantys arba truputį meluojantys.
Apie atskyrimus žmonės pradeda kalbėti dažniausiai tada, kai ko nors nepasidalina ir tenka aiškintis nuosavybės santykius. Tarp Bažnyčios ir valstybės išties nėra jokios „berlyno sienos“, bet nėra ir „šengeno erdvės“. Yra tvorelė per kurią šokinėti nemandagu, bet yra ir varteliai… Atskyrumas yra veikiau „atskyrimas“ tam, kad vieni kitus papildytų ir tarpusavyje nekonkuruotų.
Nesigilindamas į atskirus teisines „plonybes“, pasakysiu, kad tas papildymas vyksta netobulai, tačiau kaltė tenka ne įstatymo raidei, bet veikiai supratimo dvasiai. Daug metų praleidęs politikoje, mačiau ir jaučiau, kad vieni kitų ir nori ir… bijo. Ypač bijo politikų, nes nežino, kaip vienų politikų veikslai paveiks kitus politikos ir kaip ten bus, jei pasikeis valdžia. Tikėjimo „valdžia“ taip greitai nesikeičia, bet visiškai neaišku, ką ji iš tikro reiškia, ir ar tikai ji padeda išlaikyti politikų valdžią?.. Sudėtinga, ar ne?
Lygiai prieš šešis dešimtmečius, 1963 metų lapkrityje šį pasaulį paliko subtilus ir įtaigus krikščioniškųjų idėjų propaguotojas skaitytojų, radijo klausytojų ir politikų tarpe – C. S. Lewis (pagal dokumentus Clive Staples Lewis), bet pasirašinėjo specialiai C. S. (nesakysiu kodėl, pasidomėkit). Daugeliui skaitytojų tikriausiai pažįstamos jo „Narnijos kronikos“ ir žinoma artima bičiulystė su J. R. R. Tolkienu (čia tai jau „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“). Bet kur kas įdomiau buvo perskaityti gal ir mažiau populiarius, bet, sakyčiau, intelektualiai gilesnius kūrinius. „Tiesiog krikščionybė“ (originalas „Mere Christianity“) būtų puiki knyga šiandien visiems, kurie šiaip jau yra krikščionys, bet nežino, kad yra, ir ką turi daryti, kad tokiais pasijaustų. Jokių graudenimų, kaltinimų, pasiūlymų treniruotis ir atlikti namų darbus. Man įdomiausia buvo tai, kad „Tiesiog krikščionybė“ yra labai politinių rašinių rinkinys.
Išvada mūsų aptariamąja tema, kurią, kaip dabar madinga sakyti, galima „išsinešti“, labai paprasta. Visi esame krikščionys, vis esame ir politikai, negalima vienam ar kitam dalykui „skirto laiko“ savaitės darbotvarkėje. Keistai atrodo žmonės, sakantys, kad pirmadienį skiria darbui, o šeštadienį – šeimai. Šeima yra ne projektas (kai kas taip mano), o gyvenimo erdvė, kuri nenutrūksta ir pirmadieniais, lygiai taip pat nenutrūksta krikščionybė ir ta minėta Politeia. Kristus, būdamas Visatos Valdovu, nepabėga nuo buvimo Dievo Sūnumi.
Pamaldūs JAV politikai prieš kelis dešimtmečius įdomiai perskaitė visą Šventąjį Raštą. Ir nusprendė, kad svarbiausia išvada iš to skaitymo yra … politikos formavimas Šventojo Rašto dvasioje. Pastarasis nėra nei biologijos, nei istorijos vadovėlis, tą tikrai žinome. Nėra jis net teisės kodeksas. Bet kas tikrai yra (ar turėtų būti), pasak tų amerikiečių, tai parankinė knyga politikams, knyga tiems, kurie daro sprendimus Politeia vardu.
Galima juk sutikti su tuo, kad visas Senasis Testamentas yra valstybės santykių, valdovų padarytų politinių sprendimų pasekmių vertinimas. Naujasis Testamentas taip pat labai politizuotas, atkreipiant dėmesį į tai, kad Jėzaus mokymai „dirgino“ visų pirma tuometį politikos elitą, Jėzaus svarbiausia kaltė buvo užrašyta kaip INRI, apaštalas Paulius, propaguodamas Jėzaus palikimą, ne šiaip sau „turistavo“, o nuosekliai lankė to metų valstybių sostines… ir taip toliau. Minėtieji amerikiečiai išleido net keturių knygų rinkinį, sudėję „politines“ Švento Rašto citatas, kurios tikrai naudingos visų lygių politikams ir valstybės tarnautojams. Svarbiausia, matyt, yra tai, kad ne Jėzui reikia politikos, bet politikai reikia Jėzaus.
Svarbiausia, matyt, yra tai, kad ne Jėzui reikia politikos, bet politikai reikia Jėzaus.
Vis prisimenu, kad Vytautas Didysis taip ir netapo karaliumi nes jo nepasiekė popiežiaus pritarimas. Šiaip laikais politikus dažniausiai renka žmonės… kitais metais rinks kaip niekada daug. Paskaičiuota, kad daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų bus paliesti valstybės lygio rinkimų. Gerai tai ar blogai, ginčijamasi, mat demokratijos, kaip teisingiausio metodo taikymo praktika duoda vis labiau abejotinus rezultatus. Matyt, matyt, dėl daugelio priežasčių, bet viena, ir gana svarbi jų tarpe yra… politikos santykis su dvasiniais dalykais, tiesiog su Rojaus kūrimu šiame pasaulyje, o tą Rojų kurti žada… politikai.
„Valstybę pragaru Žemėje visuomet paversdavo būtent tai, kad žmogus mėgindavo padaryti ją savo rojumi.“ Taip rašė vokiečių poetas ir filosofas Friedrichas Hoelderlinas, buvęs garsių XIX amžiaus romantikų ir visokių krypčių mąstytojų bendraamžis. Bandymas kurti rojų žemėje, kurti žmogišku sumanumu, visada reiškė kuri pasaulį be Dievo… nes Dievo žodis sako, kad Rojaus vieta kitur. Pragarą tai galima sukurti be Dievo ir kartais iki jo labai netoli…
Partijos, vadinančios save krikščioniškomis, programose rašo, kad Bažnyčia jiems yra moralinis autoritetas. Autoritetas moralei, o gal evangelizacijai. Krikščionybė juk nėra nei labdaros fondas, nei moralistų būrelis. Tai evangelizacijai skirta organizacija. O jei jau taip, tai ir Kristaus Karalystė yra visai logiškas sprendimas ir jau metai baigiasi, kad prasidėtų kiti… geresni.
