Nūnai madingu užsiėmimu tapo noras įtakoti kitus, t.y., vadintis influenceriais. Kai kurie šios „profesijos atstovai“ yra tiesiog paprasčiausios „kalbančios galvos“ galvos ar dainuojančios ir šokančios reklamos. Jie nieko neįtakoja, tik reklamuoja. Kai kurie bando mokyti gyventi taip, lyg gyvenimas būtų nesibaigianti pramoginė laida ar pigus pageidavimų koncertas. Tokiems greit ateina sunkus „pirmadienis“, nes dykai ir linksmai gauna retas kas, dažnam reikia daryti ir tai, kas nėra pramoga, reikia pietus pradėti nuo sriubos, o ne nuo deserto.
Yra ir įtakojančių valstybių gyvenimą. Tokie influenceriai vadinami politikais, dažnai vaizduojama, kad jie nemėgstami ir nieko neišmanantys, bet iš tikro tai jie ir nulemia, kad gyvename tokiame, o ne kitokiame pasaulyje. Populiarusis briuselinis portalas „Politico“ jau kelinti metai renka savotišką įtakingų žmonių klasę – 28 personalijas, kurios, kaip sako, labiausiai įtakos Europos gyvenimą kitais – ateinančiais – metais. Šiaip jau „pratimas“ ganėtinai įdomus, ir santykinai nepriklausomas, parodantis, kad, kai sakė vienas humoristas, gyvenime yra visai ne taip, kaip tikrovėje.
Iš karto pasakysiu, kad šiemet lietuvių ten nėra (o būdavo anais laikais). Estė yra, bet… nepavydėkime. Perskaičius visą klasės narių sąrašą, galima pagalvoti, kad su tokia klase dirbti būtų nelengva: stropių liberalios demokratijos „pirmūnų“ vienas-kitas, o „petriukų“ nors vežimu vežk. Kur dar amžinai besišiaušiantys prieš mokyklos/Europos taisykles ir bėgantys iš pamokų, kur dar patyčios, savanaudiškumas ir kitos europietiško auklėjimo „klaidos“. Skaitau, žiūriu ir vis labiau neapleidžia mintis, kad… prisigyvenome. Kurdami Europą visiems, tą Europą paskandinome skonių ir kvapų įvairovėje. Galiausiai, nei tikro skonio nei kvapo.
Tačiau didžiausias akibrokštas yra tai, kad įtakingiausias Europos gyvenime pasirodė esąs… JAV prezidentas. Tiek metų Europa išdidžiai gyrėsi, kad su savo „strategine autonomija“ atsisakys Amerikos įtakos, o dabar pasirodė, kad įtakingiausias Europos politikoje yra tas, kuris nepraleidžia progos pasakyti, ką galvoja apie europiečius, o galvoja… patys žinot kaip.
Taigi, kam džiaugsmas, o kam skausmas, „Politico“ yra tik naujienų portalas ir ne daugiau, bet aišku, kad „trumpėja“ ne tik Amerika, „trumpėja“ visas pasaulis ir iš to proceso nereikia tyčiotis, ką europiečiai dar neseniai labai ir labai darė.
O dabar labai liūdnas pastebėjimas. Perskaičiau gausius pagiriamuosius tekstus apie tuos nuostabiais gabumais apdovanotus įtakinguosius, bet supratau, kad jų didieji gabumai ir jų didelės galimybės nepadeda sutramdyti tokio Maskvos administratoriaus, kurį – pagal suėmimo orderį persekiojamą nusikaltėlį – jie patys įtraukė į įtakingųjų sąrašus.
Ką čia Maskva, net Minsko diktatorius ir Gruzijos valdžios „džigitai“ gali miegoti ramiai – Europos įtakingųjų įtaka yra visiškas niekis. Visi tie sąrašo lyderiai su nominantais yra tik blizgančios fotografijos… Tie įtakingieji, praėję visus lyderystės ir personalo vadybos kursus visiškai nėra lyderiai, o jei ir yra, tai kažkokie dinozaurai iš „šviesios praeities“, kuri jau baigėsi.
Kažkada mokyklose buvo „dėstoma“ tokia ideologija, kuri teigė, kad vieną dieną ateisiąs toks komunizmas ir jau niekada nebeišeisiąs. Laimė, jis taip ir neatėjo, bet mintis, kad kažkas turi ateiti ir neišeiti, taip pat neišėjo. Įtakingas (o čia jau mano pasirinkimas) politinių tekstų rašytojas iš Bulgarijos Ivanas Krastevas turi savybę šmaikščiai apibūdinti politines realijas ir jų dalyvius.
Mums reikia naujo Europos projekto.
Prieš jau beveik dešimtį metų parašė knygą pavadinimu „Po Europos“, pavadinimu, keliančiu labai nedžiaugsmingus jausmus mums visiems čia susirinkusiems vadinamoje Vakarų Europoje. Prisipažinsiu, kad jau daug metų simpatizuoju tam bulgarų Ivanui, nes ir pats rašiau panašiai – apie įvairius Europos „dinozaurėjimus“. Abu buvome barami už tai, kad galvoti, jog Europos integracijos džiaugsmai gali baigtis, yra tiesiog nekorektiška, negali baigtis tai, kas teisinga ir netgi naudinga.
Pasak Ivano mes gyvename savotiškame rezervate, ar net zoologijos sodo voljere, kaip kokios beždžionės, ir manome kad visi aplinkui žavisi mūsų gyvenimo principais. Nors iš tikro mato tik stebisi beždžionių žaidimais. Mes, europiečiai, tikime, kad mūsų sukurtas laimės rezervato projektas (demokratija, rinkos ekonomika, žmogaus teisės su visais pliuralizmais) yra vis dar graibstomas visame pasaulyje ir tas pasaulis vis dar nori gyventi pagal mūsų projektą. O taip nėra ir net niekada nebuvo, ir jau minėta „Politico“ klasė visa tai patvirtina. Ir kai tas kažkas iš užjūrio pavadina mus beždžionėmis, pykstame, bet suprantame, kad tiesos tame tiek, kad įtakingiausiu europiečiu tampa visai nebe europietis.
Mums reikia naujo Europos projekto. Kai Maskvos gauja pradėjo begėdišką karą prieš Ukrainą, darnus europiečių choras rėkė, kad nebus taip, kaip buvo iki šiol. Tačiau niekas nepasikeitė. Derybos (o gal tik „derybos“) dėl Ukrainos ateities vyksta apie tai, kaip „įkomponuoti“ Kijevą ir Maskvą į senąsias struktūras – kokia šia yra NATO ar Europos Sąjungos narystės perspektyva, kaip čia vėl „susibalansuosime“ su Maskva ar atgaivinsime Jungtinių Tautų dvėselieną. Jei tikrai taip manome, kuriame tik praeitį. Su visomis jos pasekmėmis.
Naują projektą sukursime, kai žinosime ar tikėsime, kad senasis yra tikrai senasis. Beje, man beveik tiek pat metų, kiek Romos sutartims, nuo kurių prasidėjo Europos integracija. Jaunajai kartai neatrodau nei perspektyvus ir viltingas. Kai Ukrainos ateitis diskutuojama ES ir NATO narysčių kontekste, tai daugiau orientacija į praeitį, o ne į ateitį. Kažkada gėrėjomės savąja „minkštąja galia“. Bet minkštoji galia yra žavi aksominė pirštinaitė, bet jei ji ne ant tvirtos rankos, tai tik skudurėlis. Matome ko verta mūsų „minkštoji galia“, kai neturime tvirtos rankos. Arba gero mokytojo tai išrinktųjų klasei. Su visu išsvajotu mokytojo prestižu.
