Lietuvoje vėl dunda karo būgnai – LGBT aktyvistai rikiuoja dabartinę valdžią ir kairuoliškų fondų finansavimą mylinčius „akademikus“ pasirašinėti peticijas už įstatymą ar įstatymus, kurių net Seimo nariai nėra matę.
Čia pat rengiamos viešos LGBT grožybių demonstracijos, sako, net Katedros aikštėje Vilniuje (turbūt taip norima pavaizduoti, kad Bažnyčia remia šią akciją), valdišką žiniasklaidą tvindo propagandiniai rašiniai ir laidos, imituojamos diskusijos, kur, Rusijos televizijos pavyzdžiu, agresyvios žurnalistės vedami trys keturi LGBT aktyvistai doroja vieną oponentą, o Seime rengiami gudrūs planai pateikti ne vieną, bet du – „liberalų“ ir „konservatyvų“ homoseksualų partnerystės įstatymus, tikintis tokiomis manipuliacijomis apgauti oponentus. Kodėl visa tai?
Formaliai žiūrint – dėl smulkmenos, dėl vienui vieno žodžio „šeima“. LGBT aktyvistų nuomone, šiuo žodžiu turėtų būti aprašytas bendras homoseksualių žmonių gyvenimas, ir visi žino, kad pirmas žingsnis šia linkme – homoseksualų partnerystės įteisinimas.
Tačiau sveiko proto ir atsakomybės už mūsų visuomenę nepametę žmonės (tokių Lietuvoje 73,8 proc.) su tuo nesutinka. Nes žodžiai visiems turi reikšti tuos pačius dalykus, antraip jie meluoja, ir žmonėms neleidžia susikalbėti ir susitarti. Tad apie kokį pasaulio reiškinį kalbame vartodami šį žodį? Ir ką reiškia dar mįslingesni LR Konstitucijos žodžiai, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“?
Nesileiskime į senas istorijas ir nepradėkime nuo Aristotelio, kuris iš šeimos kildino valstybę. Išties, šeimoje matyti daug elementų, kurių plėtra veda į valstybės organizaciją – teisė, valdymas, ūkininkavimas, rūpinimasis savo saugumu, išlikimu ir tąsa.
Pasvarstykime, kodėl čia ir dabar šeima yra tokia svarbi, kad ją Konstitucija laiko valstybės pagrindu, vadinasi, esminiu bendruoju gėriu? Toli gražu ne visi žmonių gyvenimo ir bendradarbiavimo pavidalai nusipelno tokio įvertinimo.
Atsakymas čia gana paprastas ir akivaizdus: šeimoje gimsta ir auga būsimoji Lietuva. Mūsų jau nebus, bet jie, mūsų vaikai, gyvens šioje žemėje, kalbės mūsų kalba, skaitys mūsų parašytas knygas, važinės mūsų nutiestais keliais, gyvens mūsų pastatytuose namuose. Lygiai kaip mes gyvename mūsų tėvų ir protėvių žemėje, kalbame jų kalba, skaitome jų knygas.
Šeima valstybei svarbi ne todėl, kad du asmenys myli vienas kitą ar kad bendrai tvarko savo ūkio reikalus, bet todėl ir tik todėl, kad joje gimsta ir auga vaikai. Gimsta iš vyro ir moters, auga saugomi jų rūpesčio, iš jų išmokdami kalbos, prieraišumo savo žemei ir savo istorijai, paveldėdami jų turtą ir įsipareigojimą savo didžiajai šeimai – Lietuvai.
Mėgstantiems proziškesnę kalbą pasakykime taip: tik šeimose gimsta ir užauga būsimieji mokesčių ir savo tėvų pensijų mokėtojai, tik jose atsiranda būsimieji kariai.
tik šeimose gimsta ir užauga būsimieji mokesčių ir savo tėvų pensijų mokėtojai, tik jose atsiranda būsimieji kariai.
Būtent todėl, anot Lietuvos Konstitucijos (38 str.), „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, o ne įsimylėjėlių porą, būtent todėl ji kuriama „laisvu vyro ir moters“, o ne dviejų draugų ar draugių sutarimu.
Kaip tik todėl Konstitucija kalba ir apie tėvystės pareigas: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“. Ji primena ir vaikų pareigas „gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“.
Visa tai turėdama omenyje protinga valstybė įvairiomis programomis ir lengvatomis šeimoms suteikia privilegijų. Tą puikiai suprato, pavyzdžiui, Romos imperatorius Augustas, nustatęs į pareigas pirmiau skirti tris ir daugiau vaikų turinčius piliečius. Tą suprato ir protingi tironai, siekdami ardyti ir griauti jiems priešiškos visuomenės šeimas – prisiminkime, pavyzdžiui, Pavliko Morozovo populiarinimą sovietinėje Rusijoje.
Dabar pamėginkime įsivaizduoti homoseksualių žmonių šeimą. Natūraliai joje negimsta vaikai, jie jų neaugina ir neauklėja, savo turtą palieka vienas kitam arba savo broliams ar seserims, senatvėje jais rūpinsis ne jų šeimoje užaugę samdomi slaugytojai. Kai jie mirs, Lietuva bus mažesnė, o ne didesnė.
Tiesa, apie žmogaus orumą mėgstantys postringauti homoseksualių „šeimų“ šalininkai tvirtina, kad jie norėtų gimdyti ir auginti vaikus. Bet gamta to neleidžia. Tuomet mūsų visuomenė turėtų sutikti su moters išnaudojimu už pinigus – surogatine motinyste, vyrų pavertimu sėkliniais galvijais, su nieko nenutuokiančių, vadinasi, apgaunamų vaikų įvaikinimu homoseksualiose „šeimose“.
Ar tai šeima, apie kurią kalba LR Konstitucija? Ar tai bendrasis visuomenės gėris? Ar tokia „civilinė sąjunga“ nusipelno valstybės teikiamų privilegijų? Apie bendrąjį valstybės, o ne privatų paskirų asmenų gėrį rimtai mąstantiems žmonės atsakymas akivaizdus. Atsakymas turėtų būti akivaizdus ir Seimo nariams, nes jie išrinkti rūpintis viešuoju visos Lietuvos gėriu.
Kita vertus, valstybė turėtų sudaryti teisines sąlygas patogiai jaustis ir į kitokias bendro gyvenimo formas besijungiantiems žmonėms, ir tam tikrai galima rasti įvairių teisinių sprendimų. Bet tai jau atskira kaba.
