Su džiaugsmu pranešame, kad pradedame dalimis skelbti dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“. Šią knygą išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt.
Psichoterapeuto Roberto Petronio įžangos žodis
Jau praėjo 14 metų nuo pirmojo šios knygos leidimo, tačiau „Gydyti gyvenimu“ iki šiol yra pagrindinis ir didžiausias daktaro Aleksandro Alekseičiko tekstas, konceptualizuojantis keletą dešimtmečių kruopščiai tobulintą, nuolat praktiškai tikrinamą psichoterapijos būdą — Intensyvų terapinį gyvenimą (ITG). Galima rasti pokalbių su A. Alekseičiku, interviu įvairiomis temomis, tačiau jo paties tekstų apie ITG — vos keli. Pirmasis straipsnis pasirodė prof. Rimanto Kočiūno sudarytoje, dar 1999 m. išleistoje knygoje „Grupinė psichoterapija Lietuvoje“, tačiau stambiausias ir išsamiausias tekstas — šioje knygoje.
ITG — nepaprastai įdomi psichoterapijos koncepcija. Itin asmeniška, besiremianti savita pasaulėžiūra, giliu filosofiniu pagrindu. Šis psichoterapijos būdas taip glaudžiai susijęs su jo autoriaus asmenybe, kad sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų jį perimti, išmokti, atkartoti.
Daug metų dirbau Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyriuje, vadovaujamas A. Alekseičiko, dalyvavau organizuojant daugiau kaip dvidešimt kasmet vykstančių tarptautinių seminarų, stebėjau daugybę jo vedamų grupių. Taip pat teko matyti nemažai kolegų bandymų dirbti ITG principais, tačiau kaskart kamuodavo jausmas, kad visi mėginimai atkartoti A. Alekseičiko kuriamą terapinį gyvenimą baigiasi nesėkme. Esu daug mąstęs, ko išmokau iš ITG. Ilgainiui suvokiau, kad tai ne procedūra ar metodika, net ne psichoterapeuto laikysena ar buvimo su kitais būdas. Tai greičiau tam tikra pasaulėžiūra, siekis leisti žmogaus gyvenimui skleistis, pagalba jį išreiškiant, įveiksminant.
Daktaras Alekseičikas kartais mėgsta sakyti — „geriau būti pirmam nei geriausiam“. Ir tikrai jo biografijoje daug dalykų, kuriais jis buvo ir išlieka pirmas. Pirmas psichoterapeuto kabinetas Lietuvoje, atsivėręs dar 1967 metais. Pirmas stambus renginys, skirtas psichoterapijai, — seminaras, ilgainiui tiesiog imtas vadinti Balandžio seminaru, kurio istorija prasidėjo 1977 metais. Šis seminaras kasmet vyksta ligi šiol. Psichoterapijos skyrius (šiuo metu vadinamas Ribinių būsenų skyriumi) Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, pirmas Lietuvoje, kur teikiama pagalba pagal psichoterapinės bendruomenės principus. A. Alekseičikas — pirmasis psichoterapeutas Lietuvoje, kuriam suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Tokį sąrašą galėčiau tęsti ilgai.
Intensyvus terapinis gyvenimas taip pat yra pirma Lietuvoje gimusi psichoterapijos koncepcija, gal net mokykla. Ištakomis ji siekia XX a. 8-ąjį dešimtmetį, kai radosi jau minėti kasmetiniai psichoterapijos seminarai. Ryškiausiai ITG atsiskleidė psichoterapijos skyriuje, kuris buvo įkurtas 1989 m. Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Ten, psichoterapijos bendruomenėje, atsirado erdvė iš esmės įgyvendinti tai, kas buvo iki tol plėtojama atskirose profesinėse grupėse ir seminaruose. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, gaila, kad tokiu gyvu terapinės bendruomenės pavyzdžiu buvęs psichoterapijos skyrius šiandien yra išardytas. Iš pradžių netekęs savo psichoterapijos skyriaus pavadinimo (pervadintas Ribinių būsenų skyriumi), vėliau po truputį mažintas ir galų gale, panaikinus stacionarinės pagalbos galimybes, praktiškai liovėsi egzistuoti kaip terapinė bendruomenė.
ITG požiūris toks savitas ir itin asmeniškai nuspalvintas, kad nėra paprasta rasti jam vietą šiuo metu gyvuojančių psichoterapijos mokyklų ir metodų gausoje. Turbūt labiausiai šis psichoterapinės pagalbos būdas priartėja prie egzistencinės terapijos paradigmos. Greta medicinos ir psichologijos terminų kertinė vieta čia tenka ir tokioms filosofinėms kategorijoms kaip gyvenimas, tiesa, vienovė, laisvė ir pan. Išgirstume ir daug sąvokų, kurios dažnesnės ne psichoterapijos, o teologijos aplinkoje — tai siela, amžinybė, malda, stebuklas.
Apie daktarą Alekseičiką (taip jį vadina bemaž visi kolegos ir pacientai) tiek psichoterapijos bendruomenėje, tiek plačiau visuomenėje sklando nemažai mitų. Prisimenu, studentiškais metais girdėdavau kalbant apie gydytoją ir jo „kruvinąją“ psichoterapiją, apie jo vedamų psichoterapijos grupių metu ant kelių klupdomus žmones, griežtą ir net žiaurų elgesį su dalyviais. Vėliau, iš karto po psichologijos studijų universitete, pradėjau dirbti jo vadovaujamame psichoterapijos skyriuje ir per penkiolika metų patyriau, kas tuose mituose ir ganduose yra tiesa, o kas — pramanai. Darbas su daktaru Alekseičiku man nuostabiai liudijo, kaip gali derėti reiklumas, griežtumas ir erdvė didžiulei kūrybinei laisvei.
Daktaras Alekseičikas savo nepakartojama charizma, kartais provokuojančiu, vos ne „chuliganišku“ elgesiu nevengia trikdyti aplinkinių, jei atmosfera formali, sausa ar perdėm racionali — nesvarbu, ar tai psichoterapijos skyriaus kasdiena, ar kokia konferencija, ar jo paties vedamas seminaras. Bet kurį vykstantį procesą, diskusiją, aptarimą jis drąsiai kreipia kokia nors netikėta linkme, siekdamas suteikti filosofinio ar gyvenimiško gilumo. Dėl to dažnai yra nemėgstamas, neretas jo vengia, kadangi šalia jo neįmanoma likti formaliam, oficialiam, tenka reaguoti taip pat spontaniškai ir gyvai, be išankstinio pasiruošimo. Tas pats ir psichoterapijoje. Sunku nuspėti, kur pasisuks seminaro ar grupės gyvenimas, kokie aspektai iškils kalbant apie vieną ar kitą dalyką.
Daktaras Alekseičikas moka meistriškai kurti ribines, įtampos kupinas, dažnai labai intensyviai išgyvenamas situacijas, kuriose iškyla esminiai egzistencinio pasirinkimo klausimai. Vargu ar tiktų vadinti jį nedirektyviu terapeutu. Gydyti gyvenimu A. Alekseičiko koncepcijoje reiškia tą gyvenimą kurti čia ir dabar. Ir jis visada savo pavyzdžiu aktyviai rodo, kaip būti su kitais. Gyvenimas daktaro Alekseičiko pasaulyje gyvas ir labai intensyvus, pilnas jausmų ir veiksmo. Čia mažai vietos nuoboduliui, lėtai bręstantiems procesams, ilgiems apmąstymams.
Aleksandro Alekseičiko psichoterapija neatsiejama nuo krikščioniškos pasaulėžiūros. Tikėjimui, dvasinei gyvenimo dimensijai joje tenka ypatinga vieta. Dirbdamas kartu matydavau, kad žmonėms, neturintiems asmeniško sąlyčio su tikėjimu ir religija, nėra paprasta priimti daugelį šio požiūrio aspektų. A. Alekseičikas nevengia religinių sąvokų, dažnai apeliuoja į dvasinius išgyvenimus, įveikiamas ligas ir sunkumus supranta per dvasinės dimensijos prizmę. Kartais susilaukdamas kai kurių kolegų kritikos, toks požiūris, kita vertus, randa kelius ten, kur psichoterapija žengia labai nedrąsiai, gal tik išskyrus kai kurias egzistencinės psichoterapijos koncepcijas.
Dar vienas labai svarbus ITG koncepcijos elementas yra psichoterapinė bendruomenė. Ši sąvoka tradiciškai susilaukia nedaug dėmesio. Psichoterapinė bendruomenė dažniausiai siejama su pagalba žmonėms su specifinėmis problemomis (tarkime, turintiems priklausomybių žmonėms). ITG koncepcijoje bendruomenė, tiesą sakant, apskritai užima centrinę vietą. Žmogus visada gyvena kartu su kitais, jo gyvenimas atsiskleidžia tik su žmonėmis ir jų akivaizdoje. Patirti ir suprasti save, o tada ir keistis žmogus gali tik santykyje su kitais. Tai „būtis pasaulyje“, kuria remiasi ir kurią tyrinėja visa egzistencinės psichoterapijos paradigma. Terapinės bendruomenės svarba ITG koncepcijoje atskleidžia gilią šio požiūrio sąsają su krikščioniška pasaulėžiūra per bendruomenės reikšmę krikščioniškame pasaulyje.
Tai tik keli aspektai, kuriuos man pasirodė svarbu paminėti, kalbant apie A. Alekseičiko nuveiktą darbą ir jo suformuluotos psichoterapijos esmę. Per trisdešimt metų nuo pirmos mano pažinties su daktaru Alekseičiku nuolat kalbuosi apie jį, jo metodą ir asmenybę su draugais, kolegomis, pacientais. Matau, kaip įvairūs žmonės pastebi skirtingas šios psichoterapijos ypatybes, kartais man netikėtas, apie kurias nerašo ir pats Aleksandras Alekseičikas. Todėl tikiu, kad naujas šios knygos leidimas padės dar giliau suvokti Intensyvų terapinį gyvenimą, atskleisti jo unikalumą ir vertę.
Įvadas
Norėčiau pasakyti, kad ne rašau, o liudiju apie savo ir mūsų psichoterapiją, tiksliau, psichoterapinį gyvenimą, praėjus 40 metų nuo pakankamai sąmoningos jo pradžios ir 20 metų nuo tada, kai savo psichoterapiją aiškiai apibrėžiau sau, kolegoms, pacientams… Nors iki šiol nejaučiu noro brėžti šios gyvenimo veiklos ribų. Kita vertus, suvokiu, kad tai būtina. Ar norėčiau keisti, perdirbti, perrašyti ką nors iš to, ką tuomet dariau, sakiau, liudijau? Ne. Galbūt tik papildyčiau, pripildyčiau ta patirtimi, veikla, turiniu, kurio mane pripildė tie metai, žmonės, darbai, gyvenimas… Man pačiam tai liudija apie mano darbo teisingumą, veiksmingumą, tikrumą. Liudija apie jo subjektyvumą, gyvumą… Tai subjektas, o ne objektas.
Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į mano rašymo ypatybes. Kartais atskiriu vieną ar kitą žodžio dalį, nes noriu pabrėžti jos prasmę, žodžių gyvumą, jų tarpusavio dinamiką. Pavyzdžiui, žodis „liudijimas“ (rus. с-видетельство). Tai ne tik žinojimas. Tai matymas (видение). Be to, tai matymas drauge su kažkuo (видение „c“ кем-то или чем-то). Juk vienas liudininkas — ne liudininkas. Tad liudiju, kad nenoriu nieko keisti ar iškeisti. Visa tai gyva. Visa tai gali keistis. Kadangi gyva, gali keistis savaime. Gali augti, tęstis, plėtotis, kurtis, keisti pavidalą, panašėti. Gyventi. Tai ypač įdomu, nes dirbau „negyvuoju laiku“, epochoje, kai visur dominavo kraštutiniai — idėjiniai, intelektiniai, kultūriniai, visuomeniniai, dvasiniai, sielos suvaržymai. Ir štai dabar pasirodo, kad, nepaisant visų ribų ir varžtų, kokių nors ypatingų, neperžengiamų savo darbo sienų nejaučiau. Greičiau jau ribos ne tiek ribojo mano darbą, kiek darė jį labiau apibrėžtą. Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę. Taip ir sunkumai daro mus laisvesnius, gyvesnius, aiškesnius, tikresnius, teisingesnius, išmintingesnius, labiau tikinčius Dievą, labiau juo pasitikinčius.
Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę.
Ką šiandien norėčiau papildyti, išpildyti, pagyvinti, atgaivinti, sudvasinti? Viską… Norėti nekenksminga, kenksminga nenorėti. Ypač jeigu norais gali nutiesti ribas. Kai pasitiki (tai teikia daugiau palaimos), kai ne pats įgyvendini savo siekius, laukimus, darbus, bet kai jie tarsi patys randasi, kai juos įgyvendina tavo bendra-darbiai, tavo bendro darbo dalininkai. Todėl šiandien, kaip ir visada gyvenime ir terapijoje, gydydamas tiesiu sau ribas, pasitikėdamas, tikėdamas, kad kiti šio darbo dalininkai draugaus su juo labiau nei aš pats. Nes jie kitokie. Jie papildys mano darbą kitokiu gėriu, dorybingumu, kitokiu laiku, kitokiu gyvenimu, kitokiais liudijimais.
Apsiribosiu tik nedaugeliu dalykų, tuo, kas svarbiausia, kas dar nenuveikta, dar neapibrėžta, bet ribos jau brėžiamos, vadinasi, jau aiškėja ir vaizdinys, ir poveikis, tiesa, kelias, gyvenimas… Tuo, kas, pasak apaštalo, įtikina esant nematomus dalykus ir padeda gauti norima. Dažnai kur kas daugiau nei tikėtasi.
Džiaugiuosi, kad apie gydymą gyvenimu, apie MANO, MŪSŲ būdą ir sugebėjimą gydyti gimsta tokia knyga, kurioje gydymo būdo autorius apimties ir, tikiuosi, turinio atžvilgiu užima kuklesnę vietą.
Tikiuosi, kad man pavyks užimti daugiau nematerialios, dvasinės, sielos erdvės. Ne vietos — erdvės.
Nematerialumas.
Neapibrėžtumas.
Nelauktumas.
Neįprastumas.
Tai žodžiai ir sąvokos, gana retos šiais laikais mūsų gyvenime, psichoterapijoje. Tačiau be erdvės nebūtų ir vietos, be nematerialumo nebūtų dvasingumo, be neapibrėžtumo — ribų, atramos, laisvės.
Manau, kad mano svarbiausias įnašas į psichoterapiją — padaryta pradžia, padaryta tiek, kiek leidžia jėgos, kad tai, kas neregima, neakivaizdu, įgytų pavidalą, vaizdą, kad persimainytų į tai, kas įžvelgiama, vaizdu, paveiku, kas tikra. Į tai, kas perspektyvu.
Kad atskirybės persimainytų ir susilietų į bendra. Dalys — į visumą. Statika — į judesį. Į judesį visumos, idealo link.
Kelias. Tikslas. Visuma. Gyvenimas.
Kaip realioje psichoterapijoje, taip ir knygoje pradedu su visumos viltimi ir galimybe. „Gera pradžia — pusė darbo.“ „Darbo siela.“ „Darbo dvasia.“ O vėliau — sielos, dvasios darbas.
Pacientų, „liudininkų“, „bendra-darbių“ darbas. Mūsų visų pakankama vienybė, vienovė — ir gydymas, išgijimas. Erdvės gali užtekti atskirybei ir atskirumui, tačiau taip pat ir laisvam bendrumui, vienovei. Kai akivaizdu, kad dalis — tik todėl dalis, kad egzistuoja visuma. Kad egzistuoja judėjimas visumos link. Kai tampa akivaizdus subjektyvus ir objektyvus gyvenimo paveikslas. Akivaizdus, nes jis veiklus. Jis veikia. Šio darbo dalyviai yra jo „liudininkai“ (с-видетели), bendra-darbiai, bendra-autoriai.
Savajame knygos skyriuje pirmą kartą mėginu aptarti pagrindines Intensyvaus Terapinio Gyvenimo kryptis. Aišku, tai įmanoma padaryti tik labai glaustai. Tačiau galima aprėpti terapinio gyvenimo visumą ir vienovę, įžvelgti jo širdingumą bei dvasingumą. Tuomet pavyksta šiek tiek labiau, nei įprasta teoriniuose samprotavimuose, suvokti tai, kas nesuvokiama…
IŠTAKOS
Yra toks išmintingas posakis, kad menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų — tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo. Aš mėgstu pridėti ir amžinybę, ir dvasią. Ką galėtume padaryti, kad gyvenimu papildytume, pripildytume, sudvasintume mano, mūsų psichoterapijos ištakas?
Priminsiu, kad viskas prasidėjo nuo pastebėjimo, jog gyvenimo, realių sąlygų akimirkos susirgimo pradžioje gerokai paveikesnės, negu ilgos mano gydymo meno — dirbtinio meno — valandos. Susirgę žmonės atgydavo, pasidarydavo širdingesni, dvasingesni, drauge ir natūralesni, gamtiškesni. Teko gydyti kai kuriuos didelius viršininkus — jie tapdavo paprastesni, savesni.
Tokia psichinė, sielos, visuomenės — bendra ir individuali — patologija mane kaip gydytoją, psichiatrą, psichoterapeutą, vyrą, žmogų, sūnų ne tiek vertė, kiek skatino būti savimi, bet kitokiu, savarankišku, tačiau ir drauge (draugu…). Nebūti dalimi „Mes“, o saugoti šitą „Mes“ kaip savojo „Aš“ dalį. „Mes“ tarsi vienijo mano „Aš“, tačiau ne išoriškai, o iš vidaus. Jau po to, žinoma, ir iš išorės. Pacientas — dalis manęs. Aš dalyvauju jo gyvenime. Darbas — dalis manęs, o ne aš — darbo dalis. Ligoninė — dalis manęs, o ne aš — ligoninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija — tai mano dalys, o ne aš — jų dalis. Kiek didžiulių ir brangių dalių buvo ir tebėra manyje… Kiek bendrumo su pacientais. Kiek gyvenimų. Kiek gyvenimo. Tikro, paveikaus gyvenimo. Visa tai ne tik kaupėsi, bet ir gausėjo. Pacientai, mokytojai, kolegos, kuriems įprasta realybė — „prie lenkų“, „iki karo“, „prie caro“, „Stalino laikais“, „prie vokiečių“, „iki revoliucijos“, „po Kristaus“… Gyvenimo mokslai ir pamokos, ir kančios.
Darbas — dalis manęs, o ne aš — darbo dalis. Ligoninė — dalis manęs, o ne aš — ligoninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija — tai mano dalys, o ne aš — jų dalis.
Čia man prieš akis iškyla dar vienas mano pacientas ir mokytojas, kurio anksčiau neminėjau, — kunigas Bronius Strazdas (iš Salako Biržų rajone). Tokia mano „Aš“ dalis!.. Toks vienovės ir šventumo vaizdas ir įsikūnijimas! Toks artumas Žodžiui! Toks gyvenimas — ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo!
Taip jau susiklostydavo, kad kartu su savo pacientais siekiau ne tik atsilaikyti prieš šitą gyvenimą (nors pasitaikydavo ir taip), bet labiau atsistoti prieš jį, greta jo, dalyvauti jame, jo skausmuose ir negalavimuose, kaupti imunitetą, atsparumą, orumą.
Vientisas, gydantis, intensyvus, įtemptas gyvenimas. Toks pat ir gydymas. Nuo pat pradžių gana savarankiškas, turintis tvirtas šaknis, ne žodingas, juo labiau ne vien regimas, ne virtualus, kaip kad dabar sakoma.
Gana anksti įžvelgiau, praregėjau, per vargus įsitikinau, kad abstrakti terapija per „sąmonę, kuri yra pirminė“ — tik regimybė; tikrovė — tai sąmonė, kuri bendra, bendruomeniška, žmogiška, bet ne klasinė. Įsitikinau, kad tokia pat regimybė yra neapibrėžta, beribė pasąmonė, pretenduojanti į sielos vaidmenį, ir instinktai, mėginantys užimti Dvasios vietą.
Nors, aišku, daugeliui tai gali būti puiki treniruotė, medžiaga protui ir fantazijai miklinti, poilsis nuo realybės, atotrūkis nuo sąmonės ir visos esybės idėjiškumo. Tokiomis psichoterapijomis susigundo daugelis psichoterapeutų ir jų pacientų, puldami iš vieno kraštutinumo į kitą — iš sovietinės „racionalios“ psichoterapijos į iracionalumą. Ir ten jie netapo savi, ir čia nepavyks. Prisimenu Vladimirą Nabokovą: „Už psichoanalizę blogiau — tik bolševizmas!“ Laimė, persirgau ir viena, ir kita liga kaip skiepais nuo raupų, o ne pačiais raupais. Nors su kai kuriais pacientais rimtai negalavau, drauge su jais ir sveikau, išgyvendamas krizes, lyg su kokiu plaučių uždegimu.
Pasirodo, verčiau gyventi gyvai ir visapusiškai: ne idėjiškai, ne „sąmoningai“, ne „emocingai“, ne „aistringai“, ne „laisvai“, ne „pasąmoningai“… Ir sirgti, ir sveikti savaip, visapusiškai. Sirgti „su siela“, sutelkus dvasią. Sveikti taip pat.
Sirgti ir sveikti reikia ne tik su savuoju „Aš“, bet ir su „Tu“,„Mes“, „Jis“, „Ji“, „Jie“…
Panašios ir Intensyvaus Terapinio Tikėjimo ištakos ir istorija. Mano pacientų ir mano paties „komunistinis tikėjimas“ buvo laikraštinis, knygiškas, fariziejiškas. Be gyvo liudijimo. Be gyvo ryšio. Tikint, kad stebuklai — tik atsitiktinumas. Nedalyvaujant stebukluose. „Dieve mano!“ — kaip šūktelėjimas ar priežodis. O ne „Tėve!“, „Motina švenčiausioji!“, „Mano Tėve! Mano sūnau!“ Dievo man siųsti.
Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai — sunkus, varginantis darbas, tai — ir kančia.
Intensyvus Gydomasis Skaitymas — Biblioterapija. Kelias: nuo gyventojo šalies, kurioje skaitoma daugiausia pasaulyje, bet skaitoma tai, kas svetima — „velniaižin kas“, iki skaitančiojo tai, kas sava, esminga ir svarbiausia: liga, jos priežastis, kelias į ligą ir iš jos, į mirtį ir atgal, prie savų šaknų ir savų viršūnių.
Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai — sunkus, varginantis darbas, tai — ir kančia.
Intensyvi Terapinė Supervizija. Ne apžvalga, o bendras žvilgsnis. Bendras matymas — drauge su esančiuoju šalia, su siela, su dvasia…
Intensyvi Terapinė Bendruomenė. Nuo mažos grupės, šeimos iki psichoterapijos skyriaus. Nuo bendravimo su tolimais — prie bendravimo su artimais, atrandant save tarp artimų, atrandant artimuosius, atrandant save. Nuo žeidžiančiųjų prie pažeidžiamų. Nuo savęs žeidžiančio — prie savęs pažeidžiamo, sužeisto. Prie bendruomenės — sužeistųjų, bet sveikstančių. Nuo bendravimo — prie bendrabūvio. Nuo bendrabūvio — prie bendruomenės.
Toks yra abstraktus, moksliškas mano profesijos, mano kūrybos vaizdas. Negalėčiau tvirtinti, kad esu juo patenkintas. Turbūt tai geriausia, ką galiu pateikti. Bet čia tikrai daug ko trūksta…
Žinoma, psichoterapija — ne tik mano reikalas. Tai ir mūsų reikalas. Ir Dievo. Dievui brangus reikalas… Tačiau tas reikalas be galo asmeniškas. Toks, kuris negali būti be asmens. Tai viską persmelkiantis reikalas. Reikalas, kuris mane perveria nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Nuo man žinomų protėvių iki dar nepažįstamų įpėdinių. Nuo mokytojų — iki mokinių. Nuo tų, kas mokė mano mokytojus — iki tų, kuriuos mokys mano mokiniai. Persmelkia nuo mano pacientų tėvų, kurie netinkamai reiškė savo meilę, iki vaikų, kurie netinkamai priima jų meilę… Visko ir neišvardysi… Bet reikia paminėti kai ką itin asmeniška.
Kilmė. Apie protėvius, kuriuos pažįstu „iš pirmų lūpų“, kuriuos atsimenu, kuriais gyvenau ir iki šiol gyvas. Kilmė tiesiog pavydėtina. Proseneliai ir seneliai duoną užsidirbdavo sunkiu prakaitu ir ne tik sau, bet ir kitiems. Pavyzdžiui, senelis iš tėvo pusės turėjo 200 dešimtinių geros žemės. Turėjo ir valdžios. Ta gerąja prasme: valdžios, kuri nuo Dievo, nuo darbo. Valsčiaus, kaimo, fabriko mastu. Toks nuostabus materialaus turto ir valdžios derinys, nepražudęs jų net sovietų valdžios metais; tiesa, abu seneliai nesulaukė 1937-ųjų.
Jaučiu, kaip daug iš to, ką turiu valios, valdžios ir materialumo atžvilgiu, atėjo iš tenai. Instinktai, lankstumas, stangrus stuburas, rankų jėga ir lengvumas…
Dvasia, siela, protas, atmintis, jausmai, nuojauta, meilė, jautrumas, atsargumas, budrumas — tai jau labiau iš mūsų šeimos: tėvas, mama, sesuo, teta, dėdė. Mūsų šeima, nors ir mano. Pavydėtina šeima… Visi gydytojai, išskyrus tetą. Visada gyvenimo centre, problemų centre, ir svetimų daugiau negu savų.
Senelis iš tėvo pusės… Šeimininkas… Didžiulio kaimo seniūnas… Po revoliucijos dar iki visų kolektyvizacijų tarė savo keturiems sūnums: „Laikykit, kad ūkio jau neturime. Kad pardaviau žemę ir jūs galėsite įgyti išsilavinimą, aukštąjį išsilavinimą, kuris teikia asmeninį bajoro titulą… Tą, už kurį jūsų neužmuš ir kurio niekas neatims… Proto bajoro…“ Du sūnūs tapo inžinieriais. Du — gydytojais. Abu inžinieriai žuvo per karą. Abu gydytojai liko gyvi…
Tėvas. Stiprus valstiečių berniukas. Mokytojų seminarija… Pirmoji Minsko medicinos instituto laida su profesoriais iš Maskvos… Bendrosios praktikos gydytojas provincijoje. Chirurgas. Bendrosios chirurgijos ir topografinės anatomijos katedros asistentas. Profesorius. Lenkų, vokiečių ir sovietų koncentracijos stovyklų kalinys. Skyriaus vedėjas. Psichikos invalidų namų gydytojas… Glaudžiausias ryšys su labiausiai traumuota epocha stipriausios neuralgijos taškuose…
Tai tėvas man pasakė, kad jis kaip gydytojas dirbo su fizinių (taip pat ir sielos) traumų „maru“, o man tikriausiai teks sielos žaizdų maras… Tai jis man pasakojo, ko buvo laukta iš XX amžiaus ir ką jis atnešė. Kokie atrodė žmonės ir kokie jie buvo iš tikrųjų. Kokie pasirodė besą mūsų „sugebėjimai“.
Koks yra skirtumas tarp žodžių ir darbų.
Ir šioje blogio jūroje, demonų (anot Dostojevskio) karalystėje tėvas sugebėjo nekęsti tik vieno žmogaus. Galėjo širsti ant daugelio, dar daugiau žmonių mylėjo, buvo su visais kantrus ir švelnus… Ir gyveno gėrio vandenyne, kurį pats kūrė… Kūrė iš to, kas buvo „po ranka“ — iš blogio, kurio aplinkui buvo gausu… Darė stebuklus, kurių pats nelaikė stebuklais… Iš dalies todėl, kad jie atsitikdavo greta jo, prie jo, dėl jo… Atskleisdavo tai, ko šiaip niekas nebūtų pamatęs…
Pamenu, dar vaikystėje, ištikus kažkokiai vaikiškai silpnybei ar liūdesiui, tėvas man pasakė, kad galiu nesijaudinti: aš jau turįs nuopelnų „žmonijai“, jau išgelbėjęs ne vieną šimtą žmonių…
— Žinai, 1941 metais vokiečių pusėje, karo belaisvių stovykloje… Man blogai… Kitiems dar blogiau… Būčiau galėjęs kai kuriuos išgelbėti, jei būčiau susipratęs išsaugoti vieną kitą chirurginį instrumentą… Rodos, neįmanoma viso to išgyventi… Bet prisimenu tave, turintį gal pusantrų… Kaip tu ten be manęs… Ir išgyvenau… Tu mane išgelbėjai… Ar žinai, kiek paskui dar padariau operacijų? Kiek žmonių išgelbėjau?..
Savaime suprantama, gyvenant prie tokio šaltinio, man neliko nieko kita, tik susidomėti medicina ir pačiam imtis stebuklų…
Tai, ką dar prisimenu apie tėvą, nėra atsiminimai. Tai tikrai ištakos, nuolat mane veikiančios, net jeigu jų ir neatsimenu. Tai ne pradžia… Tai visų pradžių pradžia… Tai galimybių įgyvendinimas… Įgyvendinimas Dievo sumanymo, kurį tėvas pradėjo manyje ir su manimi, Dievui leidus, pradėjo tada, ir tai tebesitęsia amžinybėje.
Tebesitęsia taip, kad negaliu nepapasakoti dar apie keletą įvykių, nors galbūt norėčiau ir sustoti…
Gal po penkerių metų paklausiau tėvo, kodėl jis ne generolas? Juk karą jis pradėjo medicinos tarnybos papulkininkiu, karo ligoninės viršininku? Tėvas paklausė manęs, ar įsivaizduoju, kiek savų ir svetimų kareivių papulkininkis turi pasiųsti į aną pasaulį, kol taps generolu?
— Bet juk tu ne pėstininkų generolas?
— O ar žinai, kas yra priėmimo ir rūšiavimo punktas, kuriame privalai atrinkti, kurį gelbėti ir kurį pasiųsti mirti? Man bet kokios žvaigždės ant antpečių buvo per sunkios…
Praėjo dar kokie dešimt metų, ir paklausiau tėvo, kodėl jis — tik skyriaus vedėjas, o ne ligoninės direktorius.
— Man nereikia valdžios daugiau, negu turiu… Mano direktorius dirba pas mane chirurgu už pusę etato. Ir ne jis laiko valdžią savo rankose, o valdžia jį laiko. Kai tik valdžios bent šiek tiek daugiau, negu tau reikia, ji ima tave laikyti. Žinai, caras Nikolajus II nenorėjo būti sosto įpėdiniu…
Po kokių 30 metų, kai jau buvau patyręs psichiatras, o tėvas — pensininkas, „netinkamas“ stoti prie operacinio stalo, jis, norėdamas kuo nors užsiimti, nuėjo dirbti į psichikos invalidų namus. Kelis kartus lankiau šį „jauną“, „nepatyrusį“ psichiatrą… Ir kiekvieną kartą greta tėvo jausdavausi jaunas ir nepatyręs, ir gaudavau tėviškos — amžinos patirties dovanų.
Kartą jis pasakė: „Tikriausiai tu niekada nematei sielos. Einam, parodysiu. Tik apsivilk baltą chalatą… Mums prieš pusmetį atvežė 27 metų vaikiną. Proto išsivystymas — kaip 3–4 metų vaiko. Tėvai laikė jį namuose, kol patys nenumirė… Sesuo nepanoro su juo vargti. Kelerius metus pragyveno ten alkanas, sušalęs, troboje su gyvuliais… Tada nukreipė čionai. Čia jam šilta. Švaru. Priaugo 10 kilogramų. Žiūri televizorių… Iš namų jį išvežė du vyrai baltais chalatais. Pamatysi, ką darys, išvydęs mus.“ Vargšas vaikinas iš karto puolė prie mūsų, šaukdamas: „Namo… Namo… Namo…“
— Štai klausyk, žiūrėk: ne vien duona žmogus gyvas…
Stovėdamas šalia tėvo, ir išgirdau, ir pamačiau to vaikino sielą, ir savąją, ir tėvo, ir visą mūsų gyvenimą, ir pačią mūsų — gydytojų — profesijos esmę… „Ten Freudui veikti nėra ką“ — pamėgdžiojant Vladimirą Vysockį…
Ar buvo tėvas angelas? Ačiū Dievui, ne!
Turiu jam pretenzijų… Kaip ir jis — Dievui. Lyg ir neturėjau — nors jau 32 metai, kai jo nebėra, — bet vis dėlto turiu.
Tačiau angelas nebūtų sugebėjęs taip pažinti blogio. Asmeniškai. Ir taip versti jį gėriu… Ir mane šito išmokyti… Ir mokyti iki šiol… Kai man sunku, aš girdžiu, matau, jaučiu, kaip jis tokiu atveju pasielgtų…
Nebijau ligų… Nebijau senatvės… Matau, kaip su amžium tampu panašus į savo tėvą. Panašesnis, negu buvau vaikystėje. Ir tai mane džiugina…
Su mama sudėtingiau… Juk aš vis dėlto vyras… Iš dalies jos dėka toks, kaip tėvas, ir net savarankiškesnis…
Sunkiau kalbėti apie šalutines šaknis…
Dar sunkiau — apie šaknis, kylančias viršun.
Apie dukterį… Gal buvo ketverių, kai paklausiau, kodėl ji neklauso mamos, bet klauso manęs. Ji atsakė: „Juk tu — vyras…“ Pasijutau esąs toks vyras, koks nesijaučiau būdamas su tokiomis moterimis…
Iš sūnaus gavau visa tai, ką gavau iš savo tėvo, tik kitais atžvilgiais… Ne tik gilyn, bet ir aukštyn… Ne griaunant įstatymus, bet juos papildant, pataisant, pagyvinant.
Mano sūnus, būdamas 3–5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis — Dievas… Sužinodavau ir aš… Tai, ką gavau iš tėvo, tik jau kartu su juo. Bet vėliau pradėjau pamiršti… Koks jis — Dievas Tėvas? Ir Dievas Sūnus. Ir kas iš tiesų yra dvasiniai santykiai… Protu neaprėpiama, bet realu, paveiku… Ne „taškas ant linijos“, o susikirtimo taškas, koordinačių taškas…
Mano sūnus, būdamas 3–5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis — Dievas… Sužinodavau ir aš…
Kuo skiriasi „Aš“ vienatvėje ir „Aš“ su „Tu“, „Aš“ — „Savyje“ ir „Aš“ — su „Mes“…
Na štai, dabar galiu stabtelti. Pereinu prie materialesnių dalykų, prie materialiųjų ištakų.
Laikas. Gimiau 1940-aisiais. Atsimenu karą. Sirenas ir patį bombardavimą. Šaudymą. Vokiečius ir rusus… Belaisvius rusus ir belaisvius vokiečius… Karo psichologiją… Tikrus karo invalidus, luošius… Laimėtojus ir nugalėtuosius… Nugalėtus laimėtojus.
Eilės per naktis prie duonos. Laikai, kada automobiliai buvo tik kariniai… Laikai be knygų. Be radijo. Be televizijos. Be varpų skambesio. Laikai be 5/6 Žemės rutulio. Laikai be normalios praeities. Laikai be sekso. Be antibiotikų ir psichotropinių…
Ir laikai, kada visa tai įgyjama… Iš pradžių subjektyviai, individualiai, vėliau ir objektyviai, ir drauge, ir pasirengus įsisavinti, „susiurbti“ viską „nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo“. Suvokiant kainą ir sutinkant ją mokėti. Juo labiau kad protėvių ir mūsų pačių jau tiek daug mokėta.
Baimė, kad kaina netaptų dar pragaištingesnė. „Kad tik nebūtų karo.“ „Materialusis idealizmas“… Suvokiau, kad priklausau XX amžiui, bet dar labiau — XIX ir XXI amžiams.
Vieta. Tėviškė — Minskas. Tėvynė — Vilnius. Žmonija — Vilniaus kraštas. Pašaukimas — šeimos profesija, amatas — gydymas.
Vidurinė mokykla. Rusų ir lenkų, gražiai provinciali, patriarchališka… Dviejų gydytojų vaikas — tarsi paveldimos bajorystės titulas ir pareigos.
Maža miesto biblioteka, kurioje per penkerius metus (nuo 8 iki 13) perskaičiau visas knygas. Žinoma, ne viską supratau…
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Provincialus. Vos keli puikūs dėstytojai. Keletas originalių. Keletas psichopatų. Daug šiltų žmonių, iš kurių geriausia mokytis medicinos.
Nuostabios bibliotekos: universiteto, Mokslų akademijos, Medicinos… Buvo galima skaityti prieš keliasdešimt metų išleistą S. Freudą.
Darbo vieta. Provinciali Utenos psichiatrijos ligoninė. Utenos rajono ligoninė. Ideali vieta pradėti savarankišką medicinos praktiką. Puikūs vyresnieji kolegos: psichiatrai, terapeutas, chirurgas. Ir tiesiog stebėtina — abiejose ligoninėse puiki administracija… Vyresnybė… Iš tiesų su jais dariausi vyresnis…
Dmitrijus Križanovskis… Amžiną jam atilsį. Po jo buvo sunku blogai galvoti apie viršininkus ir pačiam būti blogu viršininku. Kadangi tai — provincija, iš karto tapau skyriaus vedėju… Jis mane įspėjo: nesitikėkit būti geru viršininku — dar nė vienas viršininkas negavo Nobelio medicinos premijos… Geras vidurinis ir jaunesnysis medicinos personalas. Požiūris į ligonius tarsi į namiškius… Pagaliau „tikri“, „konkretūs“ ligoniai, iš visų visuomenės sluoksnių: valstiečiai, darbininkai, mokytojai, milicininkas, kunigas…
Psichiatrijos klinikinė ordinatūra. Nuo 1967 metų darbas psichiatru, psichoterapeutu Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Pirmasis psichoterapijos kabinetas 1968 metais. Psichoterapijos skyrius 1989 metais.
Pirmasis SSRS autorinis seminaras psichiatrams, psichologams ir ligoniams — psichoterapijos išgyvenimas per savo patirtį…
Sostinės psichiatrija. Sostinės pacientai. Nuo „mužiko, kuris išmaitino du generolus“, iki ministro… „Geriau būti pirmuoju, negu geriausiu“…
Iš viso dveji metai keliant kvalifikaciją Maskvos, Sankt Peterburgo klinikose… Pusmetis psichoterapijos stažuočių Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje…
Daugiau kaip šimtas psichoterapijos seminarų Rusijoje, Baltijos kraštuose, Ukrainoje, Kazachstane… Ten iki šiol ir mokau, ir mokausi…
Iš pradžių specializacija — racionali, įtikinėjimo psichoterapija, vėliau — hipnosugestija, trenažas, seksualinė, šeimos, grupinė psichoterapija, biblioterapija, psichoterapija terapinėje bendruomenėje… Savos kryptys — intensyvus terapinis gyvenimas, intensyvus terapinis tikėjimas, intensyvi supervizija, intensyvi terapinė kalba.
Dabar paplito posakis: „sėkmės paslaptis“ — atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku… Pasitaiko ir taip… Laimė, man taip neatsitiko. Laikai net ir mano protėviams nepavydėtini… Vietos — istorija čia ne kartą riedėjo tarsi volas. Materialinės sąlygos — aulinius batus nešiodavo dešimtmečiais ne iš įsitikinimo, o todėl, kad kitų nebuvo. Ideologija — vienintelė teisinga, todėl „aulinė“.
Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus“.
Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus“ — kaip geras vaikinas, geroji moteris, geruolis, geraširdis, patikimas, Dievo siųstas, Dievo duotas… Kartais galvoju, kad tiek daug ir tokių gerų žmonių aplinkui buvo todėl, kad kaip tik laikai buvo pikti, atrodė — beviltiški. Mums neliko nieko kita, kaip veržtis aukštyn, dalytis gerumu ar bent gailėtis, atgailauti. Dažnai man skambėdavo Bulato Okudžavos „Malda“:
Viešpatie, mano Dieve!..
Dosniajam duok poilsio
Bent iki galo dienos.
Duok mums visiems po truputį
Ir nepamirški manęs.[1]
Žmonės turėjo ne kažin kiek. Visais atžvilgiais. Ne tik materialiai. Materialiai apskritai buvo vargas, dažnai — skurdas. Tačiau tai, ką žmonės turėjo, buvo tikra, sava, užgyventa, ne „iš antrų rankų“, nepirkta, „savo daržo“, gyvenime išpuoselėta, išauginta…
Tuo, kas sava, „nepirkta“, žmonės dosnūs. Jiems norisi dalytis „užgyventu geru“… Juo labiau kad visur tvyrant „skurdui“, ne tiek daug ir buvo to „gero“ pirkėjų. Jį suprantančių ir vertinančių — dar mažiau. Ypač tarp mūsų profesijos atstovų.
Žmonės davė man tiek daug, kad visą gyvenimą jaučiuosi nedėkingas, neatsidėkojęs… Mūsų sudėtingoje, sielos profesijoje tik ilgainiui suprantame, kiek esame gavę ir kaip dar kadaise turėjome būti dėkingi už dovanas, dovanotas iš širdies, iš sielos; o kiek dar vėliau… Tik štai kokia problema: kaip galiu išreikšti jiems savo dėkingumą, jeigu nesugebu jų, mano praktiškųjų mokytojų, net išvardyti? Galbūt tik simboliškai, vos pora žodžių kai kuriuos paminėdamas ir save tramdydamas, kad neprirašyčiau tiek daug, kiek apie tėvus…
Turiu labai daug psichiatrijos ir psichoterapijos krikštatėvių… Jiems teko gerokai vargti, nešiojant mane kaip savo kryžių… Ir pats daugelį „nešu“ iki šiol… Ir, ačiū Dievui, ne visuomet mano nešulys lengvas… Ir niekuomet nenorėjau jo nusimesti…
[1] Pažodinis vertimas.
