Gabrielius Landsbergis ir valdantieji konservatoriai bando primesti Seimui ir partijoms bendrą susitarimą dėl užsienio politikos, kuris, panašu, taptų tikra kilpa Lietuvos ateičiai. Ir nors opozicija neskuba lipti į Užsienio reikalų ministro galerą, iki galo lieka neaišku, kokią alternatyvą Landsbergio planui yra siūloma.
Valdančiųjų siūlymo problematika
Nors ir Lietuvos interesų neatitinkantis, Lietuvą su pusė pasaulio kariauti kviečiantis ir gyventojų pritarimo nesulaukiantis yra dabartinis G. Landsbergio užsienio politikos planas, jis šiandien yra ant stalo. Opozicija, deja, tuo tarpu reaguoja „atsimušinėdama“ ir siekdama simbolinės G. Lansbergio juodraščio redakcijos.
Kad valdančiųjų siūlomas susitarimas yra pragaištingas Lietuvai galime pamatyti atidžiau panagrinėję, kas jame parašyta.
Susitarimo 8-ame punkte formuojama nuostata dėl Lietuvos strateginio geopolitinio intereso, Lietuva jame lieka „ES kuriančių valstybių branduolyje“. Neaišku, nei kas tas valstybių „branduolys“, nei kokios valstybės jį sudaro – galima tik numanyti, kad kalba eina apie Prancūzijos – Vokietijos ašį ir jų politinės darbotvarkės ES įgyvendinimą.
ar Lietuvos „likimas branduolyje“ nelems mūsų interesų sunaikinimo?
Akivaizdu, kad Lietuva privalo aktyviai veikti, siekdama nuolat kurti ir palaikyti valstybės interesus atitinkančias įvairias koalicijas ES lygmenyje skirtingais klausimais, tačiau ar Lietuvos „likimas branduolyje“ nelems mūsų interesų sunaikinimo?
7-ame punkte deklaruojamas pasiryžimas siekti užsienio politikos, kuri neprieštarautų Lietuvos nacionaliniams interesams, ir tame pačiame punkte agituojama už ES sprendimų priėmimo pertvarką, atsisakant vienbalsiškumo ES užsienio ir saugumo politikos sprendimų priėmime ir pereinant prie kvalifikuotos daugumos balsavimo (angl. Qualified Majority Voting – QMV). Tokios pertvarkos rėmėjai nutyli, kad remiantis kvalifikuotos balsų daugumos principu gali būti priimtas sprendimas, kuris visiškai neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų.
Prisiminus šviežius E. Makrono pasisakymus apie tai, kad „nestabdoma NATO plėtra yra problema“ privedusi prie dabartinės V. Putino „reakcijos“ Ukrainoje bei O. Šolco ir kitų Vokietijos politikų teiginius apie tai, kaip reikės sugrįžti prie įprastų santykių su Rusija po karo, tokios gairės su orientacija į Prancūzijos – Vokietijos glėbį jokio šalies saugumo nedidintų.
Įprastai geopolitinėje orientacijoje mums artimiausia Lenkijos pozicija, visgi, jeigu nenorima „prisirišti“ prie lenkų lyderystės ES, tai kam stengiamasi konkrečiai prisišlieti prie valstybių, kurioms mūsų interesai ne tik neįdomūs, bet ir de facto yra trukdžiais bandant susitarti su Rusija?
2020 metų rugsėjo 18 d. Lietuvos užsienio ir Europos reikalų komitetuose buvo paskelbta nuomonė „Dėl pasiūlymų dėl Europos Sąjungos ateities vertinimo ir Lietuvos Respublikos interesų“. Šiame dokumente aiškiai nurodyta: Lietuvos pozicijų ES ateities klausimu pagrindas turi būti nacionaliniai interesai. Jame tarp kitų nuostatų aiškiai pasakyta, ko reiktų laikytis diskusijose dėl ES ateities: ne – kvalifikuotai balsų daugumai. Kokia logika griebtis atvirkštinių sprendimų, prieštaraujančių ankstesniems susitarimams?
Analogiją tokiems pasiūlymams politikai yra pateikę ir anksčiau. Tik skambėjo jie komunizmo statytojų darbuose
Netrūksta ir kitų keistų teiginių. Pavyzdžiui 31-ame projekto punkte siekiama spręsti migracijos ir demografijos problemas, susitelkiant į „naujos nacijos tapatybės konstravimą“. Analogiją tokiems pasiūlymams politikai yra pateikę ir anksčiau. Tik skambėjo jie komunizmo statytojų darbuose ir Michailo Suslovo lūpose, kurio teigimu „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Akivaizdu, kad valdantiesiems Lietuva jau nebėra jos žmonės, jie tokiais pasiūlymais aiškiai demonstruoja, kad Lietuva jiems tėra iškaba ir administracinis – ūkinis vienetas.
Kokios alternatyvos?
Nėra abejonių, kad pritarimas tokioms užsienio politikos gairėms būtų tas pats kas „dėti kryželį“ ant Lietuvos. Visgi, verta pasvarstyti, ką, atmetus tokį susitarimą galėtų pasiūlyti opozicija?
Ar alternatyvos reikštų Lietuvos priklausomybės ES ar NATO kvestionavimą? Tikrai ne. Juk ir tie daugiau nei 60 proc. apklaustųjų Lietuvoje, kurie nesutinka su dabartine užsienio politika ir jos rezultatais tokios nuostatos neišreiškia. Tačiau, akivaizdu, kad egzistuoja ne vienas aspektas, keliantis rekordinį pasipiktinimą dabartine Lietuvos užsienio politika.
Lietuvos opozicija turėtų išsivaduoti ir iš G. Landsbergio idėjinio naratyvo
Atmetę pasiūlymus dėl federalizacinių punktų ir kvalifikuotos daugumos balsavimo bei išlaisvinusi save nuo įsipareigojimo pančių Prancūzijai ir Vokietijai, Lietuvos opozicija turėtų išsivaduoti ir iš G. Landsbergio idėjinio naratyvo.
Lietuva privalo užsienio politikos srityse vėl mąstyti ne tariamų „vertybių“, bet nacionalinių interesų kategorijomis. Vertybinė užsienio politika (su jau sukaltu jame vertybių rinkiniu) niekuo nepadeda Lietuvai ginti jos interesų. „Vertybinės“ politikos vardan Lietuva yra veliama į konfliktą Su Kinija, esančia tūkstančius kilometrų nuo mūsų sienos. „Vertybinės“ užsienio politikos dėka Baltarusija, laviravusi tarp Rusijos ir Ukrainos nuo 2014 metų, paversta Rusijos placdarmu Ukrainos puolimui.
„Vertybių“ neatitikimas nustatomas pagal kitų šalių politinių režimų „netinkamumą“ dabartinei Lietuvos užsienio politikos formuotojų nuomonei. Valdantieji užsimojo paskelbti karą viso pasaulio autoritarizmui, siekdami absoliučios, globalinės liberaliosios demokratijos pergalės. Kai daugiau nei pusė planetos gyventojų negyvena ir negyvens liberaliosios demokratijos principais.
Neretai tiek valdančiųjų, tiek ir opozicijos gretose pasigirsta teiginys, kad pagrindinė Lietuvos užsienio politikos misija yra Baltarusijos ir Rusijos demokratizacija. Nors skamba tokia misija išdidžiai, problema ta, kad Lietuva neturi nei ekonominių, nei intelektualinių, karinių ar demografinių priemonių tokiam „demokratijos eksportui“ pasiekti.
Reali alternatyva valdantiesiems šiandien galėtų būti pasiūlymas dirbti su visais, kurie tiesiogiai negrasina mūsų interesams, priešingai nei Rusijos atveju, kuri nuo pat SSRS subyrėjimo laikų kalbėjo apie „baisiausią geopolitinę katastrofą“ ir demonstravo akivaizdų norą susigrąžinti prarastas žemes. Čia verta priminti ir tai, kad tikrai ne visi Rusijos kovotojai už demokratiją ir žmogaus teises pritarė sovietų teritorijos byrėjimui ir Lietuvos nepriklausomybei, tad demokratiškumas anaiptol ne visada dera su pasipriešinimu imperializmui.
demokratiškumas anaiptol ne visada dera su pasipriešinimu imperializmui
Mąstant apie demokratizaciją verta atlikti mintinį eksperimentą: jei Baltarusijoje turėtume ne A. Lukašenką, o tokį diktatorių, kuris siektų atsiskyrimo nuo Rusijos įtakos, tiestume jam ranką ar rodytume vidurinį pirštą? Ir priešingai, jei demokratinėje Baltarusijoje matytume akivaizdų „litvinizmą“, demokratijos būdu atvedusį į valdžią jėgas, kurie kvestionuotų Vilniaus krašto priklausymą Lietuvai (tokių nuomonių ten yra) spaustume tokiems demokratams ranką?
Kitas atvejis: Kazachstano diktatorius Ž. Tokajevas akivaizdžiai bando „kapoti“ Rusijos įtakos saitus Ukrainos karo kontekste. Turėtume tokiems procesams bei pačiam Tokajevui padėti ginti savo suverenitetą ar nusiųsti piktą laišką apie demokratijos deficitą jo šalyje?
Valdantieji konservatoriai su liberalais jau aiškiai atsakė, kad visiems ne liberalios demokratijos atstovams rodytų pirštą, bet kodėl tuo pačiu keliu turėtų siūlyti žengti ir opozicija? Ar išties demokratijos eksportas ir jos siekiamybė bet kokia kaina yra mūsų aukščiausia misija?
Ar išties demokratijos eksportas ir jos siekiamybė bet kokia kaina yra mūsų aukščiausia misija?
Pasaulyje egzistuoja daugybę kitų, autokratiškų, monarchinių ar „šariatinių“ režimų, kurių niekaip negalėtume pavadinti demokratiškais arba tikėtis, kad tose visuomenėse demokratijos normos taps priimtinos artimiausiam šimtmetyje. Bet kažkaip su tuo Lietuvai pasaulyje teks išmokti gyventi.
Todėl Lietuvos užsienio politikos misija neturėtų būti buvusių sovietinių šalių demokratizacija, o mūsų nacionaliniams interesams prieštaraujančių jėgų silpninimas ir, atvirkščiai, mums negrasinančių jėgų stiprinimas bei bendradarbiavimas, siekiant maksimalios naudos Lietuvos valstybei.
Žengdama tokiu keliu, kuriuo būtų siūloma lankstesnė politika ES viduje, o ne tapatinimasis su „branduoliu“, atmesdama konservatorių suformuotą „vertybinio“ mąstymo schemą užsienio politikoje bei demokratijos eksportą pakeitusi nacionalinius interesus stiprinančia, o ne kitų šalių režimus bandančia „išauklėti“ strategija, Lietuvos opozicija gali pateikti realią alternatyvą G. Landsbergio projektams. Sukurti tikrą Lietuvos interesus ginančią užsienio politikos strategiją, kurią galėtų pateikti įvertinti rinkėjams. Tai būtų iškili misija, kurios opozicija gali imtis.
