Dar trumpai apie paaukotą „iešmininką“. Prisimenu, kai buvo daroma valstybės valdomų įmonių reforma, kuriai TS-LKD entuziastingai pritarė (aš tik priminsiu, kad, pvz., Miškų urėdijų reforma praeitoje kadencijoje buvo priimta LVŽS ir TS-LKD bendrais balsais). Tos reformos tikslas buvo depolitizuoti valstybės valdomas įmones, kad jos būtų valdomos nepriklausomai nuo politinės valdžios ir kad jos normaliai siektų pelno akcininkui – valstybei, t. y. mums visiems, Lietuvos Respublikos piliečiams, o ne taptų partijų lesyklėlėmis.
Taigi, ant politinio aukuro paaukotas LTG generalinis direktorius, kaip normalus ir profesionalus verslo vadybininkas, siekdamas, kad jo vadovaujama įmonė uždirbtų kuo daugiau pelno, ir, akivaizdžiai matydamas, kad artėja įvykis, dėl kurio tavo vadovaujama įmonė gali patirti didžiulius nuostolius, ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad toks įvykis būtų išvengtas, o jei išvengti nepavyksta – kad būtų atitolintas arba sumažintas. Taip jo vietoje turėtų elgtis kiekvienas profesionalus verslo vadybininkas.
Papildomai, pagal įmonių teisę, jei verslo vadovas, matydamas artėjantį nuostolingą įvykį, nesiima nuo jo priklausančių priemonių tokiam įvykiui išvengti ar sušvelninti, tokiam vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir toks vadovas gali būti įpareigotas atlyginti nuostolius. Šiuo atveju – didžiulius.
Dar kartą – sankcijų įgyvendinimas, kai vežimas geležinkeliais po sankcijomis nepapuola, yra ne LTG vadovo funkcija. Jo funkcija – siekti kuo didesnio pelno akcininkui, t. y. valstybei (visiems mums), kad tas pelnas dividendų pavidalu būtų pervedamas į valstybės biudžetą, o iš jų mokami atlyginimai mokytojams, gydytojams, pareigūnams, vykdomos kitos viešosios funkcijos.
Mano nuomone, tai yra žiauriai blogas ir tragiškas precedentas, kuris gali sugriauti visą valstybės įmonių reformą ir grąžinti mus dešimtis metų atgal.
Savo ruožtu, jei akcininkui pelno nebereikia ir akcininkas nori patirti nuostolius, tai būtent akcininkas ir privalo priimti tokį sprendimą, kuris vadovui jau būtų privalomas. Ar toks sprendimas iš akcininko pusės buvo priimtas? Nebuvo. Priminsiu, kad akcininko teises LTG įgyvendina Susisiekimo ministerija.
Taip pat, kaip viešai išsamiai skelbta spaudoje, apie situaciją su „Belaruskali” kroviniais visiškai ir išsamiai buvo informuotas tiek akcininko teises įgyvendinantis subjektas – Susisiekimo ministerija, tiek už sankcijų įgyvendinimą atsakinga Užsienio reikalų ministerija. Tai va tie, kurie tikrai buvo atsakingi, toliau tęsia „darbus“, o visuomenei brazauskiniu stiliumi buvo paaiškinta, kad vsio zakonno. O va tas, kuris šioje situacijoje elgėsi būtent taip, kaip ir privalėjo, ir elgėsi profesionaliai, yra aukojamas kaip atpirkimo ožys.
Mano nuomone, tai yra žiauriai blogas ir tragiškas precedentas, kuris gali sugriauti visą valstybės įmonių reformą ir grąžinti mus dešimtis metų atgal, kai valstybės įmonėms vadovaudavo partiniai žmonės, jos dirbdavo nuostolingai, visuomenė (mes visi) iš tokių įmonių jokios naudos negaudavome, bet gaudavo tie, kas sugebėdavo „prieiti“.
Jo, ši valdžia yra tikrai geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai.
