Šiandiena gyvename išties įdomiais laikais, kai diskutuodami suvokiame, jog kyla klausimų net dėl elementarių ir fundamentalių dalykų, ypač kalbant apie tiesą, politikos ir visuomenės dalykus. Skirtingos nuomonės, nepaisant argumentų įvairovės ar svorio, tampa vienaip ar kitaip vargiai suprantamos. Šis laikotarpis kartais įvardijamas kaip „po tiesos“ era, kurioje, rodos, nebelieka tiesos, o faktus ir rimtus argumentus pakeičia emocijos (kalbama apie „emotyvizmą“), viešoji nuomonė ar subjektyvumu grįstos interpretacijos.
Sudėtinga ir svarbi tema „Tiesa politikoje ir visuomenėje” buvo aptariama pirmajame diskusijų ciklo „Vertybės, dorybės ir viešasis gyvenimas” susitikime. Atidarydamas renginį diskusijos moderatorius dr. Vygantas Malinauskas priminė, jog diskusijų ciklas kviečia gilintis į krikščioniškos moralės ir dorybių vaidmenį ugdant bendrojo gėrio, teisingumo, ir klestėjimo siekiančią Lietuvos bei Europos visuomenę. Tai galimybė susirinkti ir ieškoti tiesos rūpimais klausimais kartu.
Šio diskusijų ciklo unikalumas, kad po įžanginių temos prelegentų pasisakymų bei kartu su moderatoriais, tarp kurių buvau ir aš, subrandintos diskusijos, visi renginio dalyviai pamažu tampa ir pačios diskusijos dalyviais, kurie aktyviai kelia klausimus ir ieško atsakymų kartu. Renginį organizavo Laisvos visuomenės institutas kartu su Sallux fondu.
Prieš suteikiant žodį temos ekspertams, Sallux fondo vadovas Johannes de Jong vaizdo įrašo formatu pasveikino diskusijos dalyvius ir pasidalijo keliomis įžvalgomis renginio tema. Jis atkreipė dėmesį, kad šiandien visuomenėje jaučiamas pokytis, paveikęs tiesos politikoje ir visuomenėje santykio suvokimą. Nors visi esame skirtingi ir turime įvairias nuomones, demokratinėje visuomenėje turime kažkaip su tuo sugyventi. Kartu svarbu suprasti, kad egzistuoja gilesnės tiesos, susijusios su bendruoju gėriu, teisingumu, žmogaus orumu.
J. de Jong priminė, kad demokratija remiasi nuomonių pliuralizmu, tačiau ne mažiau svarbūs yra kompromisai ir aiškios jų ribos. Taigi, jei politikas neįgyvendina visų savo duotų pažadų, tai dar nereiškia, kad jis yra melagis. Kur kas svarbiau skaidriai ir argumentuotai paaiškinti faktus bei motyvus, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai ir kodėl veikiama būtent taip.
Po Johannes de Jong įžanginės kalbos, savo įžvalgas pristatė ir diskusijos temos ekspertai doc. dr. Lina Šulcienė ir doc. dr. Tomas Berkmanas.
Savo pranešime doc. dr. Lina Šulcienė pristatė klasikinę tiesos sampratą; tiesa yra mąstymo ir tikrovės atitikimas. Be šio atitikimo neįmanomi nei teisingi sprendimai, nei brandus politinis ar visuomeninis gyvenimas. Kai šis ryšys prarandamas, priimami sprendimai tampa klaidingi, o viešasis gyvenimas praranda teisingą (ar) tinkamą kryptį. Kaip gydytojas negali tinkamai taikyti gydymo be teisingos ligos diagnozės, taip ir valstybė negali būti gerai valdoma, jei sprendimai grindžiami ne tuo, „kaip yra iš tikrųjų”, o įvairiomis interpretacijomis, menama daugumos nuomone ar tą akimirką sukeltomis emocijomis.
Pranešėja pabrėžė, kad socialinė ir dvasinė tikrovė nėra iki galo skaidri, todėl žmogus ją interpretuoja. Tačiau iš šio ribotumo negalima daryti išvados, kad tiesa neegzistuoja, ar kad kiekvienas turi savo tiesą. Objektyvi tiesa gali būti pažini, nors ir ne tobulai ar pilnai.
Svarbia kryptimi tampa tai, kad tiesos pažinimas priklauso ne tik nuo intelekto, bet ir nuo žmogaus vidinės būsenos. Doc. dr. Lina Šulcienė pabrėžia, jog žmogaus „tiesos regėjimas” priklauso nuo jo dorybingumo, – to moko Vakarų tradicija nuo Platono ir Aristotelio iki krikščioniškosios minties, pvz. Tomo Akviniečio. Tiesą aiškiau mato tas, kurio vidus nėra aptemdytas savanaudiškumo ar aistrų. Todėl pažinimas nėra vien loginis, intelektualus procesas, jis reikalauja ir moralinio, dorybinio brandumo. Kitaip tariant, be dorybių racionalumas lieka aklas aukštesniųjų tikrovės principų atžvilgiu.
Pasak doc. dr. Linos Šulcienės, iš tiesos išstūmimo, kyla trys rimtos pasekmės. Pirmiausia, tai emotyvizmas (emocinis sprendimų priėmimas), kai dažnai vadovaujamasi jausmais, o ne tikrovės pažinimu. Antra, tai gyvenimo sričių susiskaidymas, kai žmonės gyvena tarsi atskiruose pasauliuose, nesusiję vienas su kitu. Ir trečia, tai kraštutinis individualizmas, kai kiekvienas ieško tik savo tiesos, prarasdamas atsakomybės suvokimą bendrojo gėrio atžvilgiu. Doc. dr. Šulcienė išeitimi laiko grįžimą prie dorybių etikos. Vadinasi, prie sąmoningo vidinio dorybingumo ugdymo, kuris leidžia žmogui brandžiau pažinti tikrovę ir atsakingiau veikti viešajame gyvenime.
Doc. dr. Tomas Berkmanas visų pirma kalbėjo apie tai, kad gyvename ne šiaip informacijos pertekliuje, bet „po tiesos” laikotarpiu, kai tiesa yra aptemdyta ar nustumiama už diskurso rėmų. Tai nėra vien politinių manipuliacijų ar socialinių tinklų pasekmė. Pasak pranešėjo, to šaknys glūdi kur kas giliau, filosofiniame lūžyje, kai protas buvo atskirtas nuo tikrovės. Kai tiesa suprantama nebe kaip mąstymo atitikimas tam, kas yra, o tampa tuo, ką žmogus pats susikonstruoja, faktai paprasčiausiai praranda autoriteto galią, o interpretacija pakeičia tiesos vietą.
Doc. dr. Berkmanas gražiai parodė, kaip šis lūžis ypač ryškiai atspindi teisės filosofijoje. Atsiejus teisę nuo prigimtinės tvarkos, normos imamos laikyti tik žmogaus sukurtais susitarimais, be atramos tikrovėje. Šioje perskyroje teisė tampa priklausoma nuo galios, o politiniai sprendimai – nuo susitarimų. Toks suvokimas atveda į teisinį nihilizmą, kai sprendžiame ne todėl, kad taip yra teisinga, bet todėl, kad taip susitarta.
Vesdamas mus per šią raidą, doc. dr. Berkmanas rėmėsi Deivido Hjumo, Imanuelio Kanto, Karlo Raimundo Poperio bei Paulo Feyerabendo įžvalgomis, parodydamas, kaip abejonė žmogaus gebėjimu pažinti tikrovę ilgainiui tapo radikaliu skepticizmu. Vis dėlto pranešėjas pabrėžė, jog iš pažinimo ribotumo neseka išvada, kad tikrovė yra chaotiška ar esanti be tvarkos.
Priešingai, tikras mokslinis ir teisinis mąstymas reikalauja nuolankumo, pripažinimo, kad tikrovė turi savą tvarką, struktūrą, kurios mes iki galo neaprėpiame, bet kurią turime gerbti ir jos laikytis. Būtent šios laikysenos, t.y. proto atsakomybės tikrovės atžvilgiu, praradimas ir yra vienas esminių šiandienos tiesos krizės šaknų.
Tad kas mums belieka?
Po išklausytų pranešimų turėjome įdomią diskusijas ir pasidalinimus tarp diskusijos temos ekspertų bei jos dalyvių. Šiandien labiausiai įstringa tai, kad mes esame pašaukti būti šviesos ir tiesos liudytojais, tos tiesos, kurią randame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiuose ir mokyme.
Mūsų pareiga prasideda nuo savų dorybių ugdymo ir Kristaus mokinystės siekimo. Juk, „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!” (Rom 8,31): darykime tai, ir turėsime didesnį viltį ir tiesą ne tik mūsų gyvenimuose, bet ir politikos ir visuomenės srityse. Rinkdamiesi tai, kas teisinga ir dora, palikime, kas mus tolina nuo bendrojo gėrio, tiesos ir dorybių.
