Vasario 2 d. kasmet švenčiama Kristaus paaukojimo šventę (Grabnyčias). Šia proga minima ir Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena. Penktadienio pavakare Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus vadovavo Mišioms, kuriose dalyvavo Romos vienuolių bendruomenių atstovai.
Žmonija laukė Viešpaties išgelbėjimo. Pranašai skelbė apie jo atėjimą. Šią dieną liturgijoje minimi Simeonas ir Ona yra šio žmonijos laukimo įvaizdis. „Jie mato Viešpatį, įžengiantį į savo šventyklą, ir, nušviesti Šventosios Dvasios, atpažįsta jį Kūdikyje, kurį Marija atneša ant rankų“, – sakė Pranciškus Mišių homilijoje.
Popiežius prašė atidžiau pažiūrėti į šiuos du senolius – kantriai laukiančius, budrios dvasios ir ištvermingos maldos žmones. Jų širdys nuolat budėjo tarsi degantis žiburys. Jie yra garbaus amžiaus, bet jų širdys jaunatviškos. Gyvenimo kelyje jie patyrė sunkumų ir nusivylimų, bet nepasidavė pralaimėjimui, „neišleido į pensiją“ vilties. Ir dabar, kontempliuodami Kūdikį, jie skelbia, kad atėjo laiko pilnatvė, išsipildė pranašystės, atėjo Mesijas – tasai, kurio jie ieškojo ir ilgėjosi.
„Broliai ir seserys, – tęsė Pranciškus, – Dievo laukimas turi būti svarbiausias dalykas ir mūsų tikėjime. Kasdien Viešpats mus aplanko, kalbasi su mumis, atsiskleidžia netikėtais būdais, o gyvenimo ir laikų pabaigoje jis galutinai ateis. Todėl jis ragina mus ištvermingai budėti ir laukti. Iš tikrųjų blogiausia, kas mums gali nutikti, yra pasinerti į dvasios miegą, užmigdyti širdį, padaryti nejautrią sielą, išstumti viltį, leisti ją nustelbti nusivylimui.“
Popiežius sakė, kad jis galvoja apie pašvęstuosius, kurių pasaulinę dieną mini Bažnyčia, galvoja ir apie visus krikščionis ir klausia: ar vis dar sugebame gyventi laukimu? Ar nesame pernelyg užsidarę savyje, ar, įsitraukę į kiekvienos dienos reikalus ir ritmą, nepamirštame Dievo, kuris visada ateina? Turime pripažinti, kad kartais prarandame gebėjimą laukti. Tai, pasak Pranciškaus, lemia visų pirma dvi kliūtys, kurių pirmoji – tai dvasinio gyvenimo nepuoselėjimas.
Ar nesame pernelyg užsidarę savyje, ar, įsitraukę į kiekvienos dienos reikalus ir ritmą, nepamirštame Dievo, kuris visada ateina?
Atsitinka, kad nuovargis ima viršų, nustelbdamas sugebėjimą stebėtis, rutina užima entuziazmo vietą, dvasinė kelionė sulėtėja, neigiamos patirtys, konfliktai, nekantrumas padaro žmones irzlius ir piktus. Tai pajutus būtina stengtis susigrąžinti prarastą malonę, per intensyvų vidinį gyvenimą grįžti prie džiaugsmingo nuolankumo ir tylaus dėkingumo.
Antroji kliūtis yra prisitaikymas prie pasaulio stiliaus, kuris galiausiai užima Evangelijos vietą. Mūsų pasaulis dažnai skuba, pasinerdamas į aktyvizmą, vartotojiškumą, vaikosi pramogų. Tokiame kontekste, kai aplinkui triukšmas, laukti nėra lengva. Dėl to ypač pašvęstieji turi budėti, kad pasaulio dvasia nepatektų į jų bendruomenes. Turi budėti visa Bažnyčia ir kiekvienas iš mūsų, nes kitaip mūsų kelionė niekur nenuves ir neduosime vaisių.
Krikščioniškajam gyvenimui ir apaštališkajai misijai reikia maldoje ir kasdienėje ištikimybėje brandinamo laukimo, kuris išlaisvintų mus iš skubių rezultatų manijos ir, svarbiausia, nuo pretenzijos uždaryti Dievą į mūsų kategorijas. Jis visada ateina nenuspėjamai, ne tuo laiku ir ne tais būdais, kuriais tikimės.
„Ir mes, kaip Simeonas, paimkime ant rankų Kūdikį – naujumo ir netikėtumų Dievą, – baigdamas homiliją, ragino popiežius. – Priimdami Viešpatį, praeitį atveriame ateičiai, tai, kas mumyse sena, atsiveria naujumui, kurį jis atneša. Leiskimės Šventosios Dvasios vedami, kaip Simeonas ir Ona. Jei, kaip jie, išgyvensime laukimą puoselėdami vidinį gyvenimą ir laikydamiesi Evangelijos stiliaus, apkabinsime Jėzų, gyvenimo šviesą ir viltį.“
