Sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus vadovavo procesijai su verbomis ir aukojo Mišias. Skirtingai negu užpernai ir pernai, kai dėl pandemijos Didžiąją savaitę pradedančiose iškilmėse galėjo dalyvauti tik po kelis šimtus maldininkų, šių metų Verbų sekmadienio Mišiose vėl dalyvavo tūkstančiai žmonių.
„Ant Kalvarijos kalvos susiduria dvi skirtingos mąstysenos“, – sakė Pranciškus, pradėdamas Mišių homiliją. Pasak popiežiaus, pirmas dalykas, kurį pastebime klausydamiesi Kristaus kančios Evangelijos, – tai didžiulis kontrastas tarp nukryžiuotojo Jėzaus žodžių ir to, ką sako budeliai ir kiti nukryžiavimo scenos dalyviai. „Jei tu Dievo sūnus, gelbėkis, nuženk nuo kryžiaus“, – su panieka Jėzui sako jį nukryžiavę kareiviai, kiti stebėtojai ir netgi vienas iš dviejų kartu su juo nukryžiuotųjų.
„Gelbėk save, rūpinkis savimi, galvok apie save, ne apie kitus. Galvok tik apie savo sveikatą, savo sėkmę, savo interesus. Gelbėk save“, – tai tarsi refrenas, kurį kartoja Jėzų nukryžiavusi žmonija. Tačiau šiai mąstysenai, šiam savojo ego kėlimui priešpriešinama Dievo mąstysena. Savęs gelbėjimo logikai priešpriešinama save aukojančio Gelbėtojo logika. „Tėve, atleisk jiems“ – šie Jėzaus žodžiai žymi skirtumą tarp tų dviejų ant Kalvarijos kalvos susidūrusių mąstysenų.
„Atidžiai įsiklausykime į šiuos žodžius“, – ragino popiežius. „Kada Viešpats juos ištaria? Konkrečiu momentu – nukryžiavimo metu, kai vinys kalamos į jo riešus ir kojas. Pamėginkime įsivaizduoti, kokį nepakeliamą dvasinį skausmą jis kentėjo. Ir kaip tik tuo metu, kai jautė didžiausią fizinį skausmą, Kristus prašo atleidimo budeliams. Tokiomis akimirkomis norėtųsi tik išlieti visą savo pyktį ir skausmą, tačiau Jėzus meldžia atleidimo.“
Dievas taip elgiasi su mumis visais, sakė popiežius Pranciškus. „Kai mes savo veiksmais sukeliame jam skausmą, jis kenčia ir trokšta tik vieno – mums atleisti. Kad tai suprastume, kelkime akis į Nukryžiuotąjį. Būtent iš jo žaizdų teka atleidimas.“
Kai mes savo veiksmais sukeliame dievui skausmą, jis kenčia ir trokšta tik vieno – mums atleisti.
Popiežius prašė pagalvoti apie tuos atvejus, kas kiti žmonės mus įskaudina, įžeidžia, nuvilia. Kaip ilgai mes atsimename nuoskaudas! Kaip ilgai mes galimės savęs! „Šiandien Jėzus mus moko nesustoti vietoje, bet reaguoti. Nutraukti užburtą blogio ir savęs gailėjimosi ratą. Jis mus moko į gyvenimo žaizdas reaguoti meile, į neapykantos smūgius – atlaidumu.“
„Kuo mes, Jėzaus mokiniai, sekame – Mokytoju ar savo instinktais? Jei norime patikrinti, ar priklausome Kristui, pažvelkime, kaip elgiamės su tais, kurie mus įskaudino.“
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“, – nuo kryžiaus sako Jėzus. Dievas niekada nesiliauja mums atleisti. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“, – Jėzus yra mūsų užtarėjas. Jis yra prieš mūsų nuodėmę, bet su mumis.
„Broliai, seserys, pradedame Didžiąją savaitę, džiaugdamiesi tikrumu, kad Dievas gali atleisti kiekvieną nuodėmę, pašalinti kiekvieną atstumą, kiekvieną verksmą paversti džiaugsmu“, – sakė Pranciškus. „Džiaukimės tikrumu, kad Jėzus visada turi vietos kiekvienam; kad su Jėzumi niekada niekas nėra galutinai prarasta, niekada nėra per vėlu.“
