Nesiliaujant plėtotis įvykiams Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje, gegužės 15 d. dalis tikinčiųjų pasauliečių, kurie nusprendė pereiti į Konstantinopolio patriarchatą, viešu laišku kreipėsi į Vilniaus ir Lietuvos metropolitą Inokentijų. Skelbiame šį laišką.
Viename Šv. Rašto komentarų, skirtų pasauliečiams, šv. Jonas Auksaburnis sako: „Nepalikite visko mokytojams, nekraukite visos naštos Bažnyčių vadovams; ir jūs galite vieni kitus statydinti tikėjime… Jūs galite, jei to norėsite, vieni dėl kitų padaryti daugiau nei mes; jūs dažniau už mus bendraujate tarpusavyje, geriau nei mes žinote savo reikalus“. Koks tas „reikalas“, kuris skatina mus, pasauliečius, kreiptis į Jūsų Eminenciją, o per Jus ir į visus Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vaikus?
Rusijos karas prieš Ukrainą palietė ir mus. Putino valdžios skleidžiamas melas pasiekė ir mūsų brolius bei seseris: agresija vadinama gelbėjimu, kančios sukėlimas kitiems – asmeniniu kryžiumi, puolimas – savigyna, žudymas – gyvybės atidavimu už savo artimą, Bažnyčios skaldymas – jos vienijimu.
Deja, Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas atvirai palaikė Kremlių kare prieš taikią Ukrainą. Mums – krikščionims ortodoksams – tai nepriimtina. Todėl mes, Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautų tikintieji, esame priversti atsisakyti veidmainiško patriarcho Kirilo minėjimo kaip „mūsų didžiojo pono ir tėvo“. O dėl šių įvykių esame linkę susilaikyti nuo eucharistinio bendravimo Maskvos patriarchato bažnyčiose. Mūsų gretose yra lietuvių, ukrainiečių, rusų, graikų, baltarusių, ir kitų tautybių tikinčiųjų.
Taip pat mus liūdina, kad Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje vyksta žeidžiantis skirstymas į rusus ir visus kitus tikinčiuosius.Apgailestaudami stebime, kaip apie tai liudija kai kurie Jūsų vieši laiškai, kuriuose tekstų prasmė lietuvių ir rusų kalbomis skiriasi. Ir tai, žinoma, ne atsitiktinumas.
Pavyzdžiui, viename paskutinių Jūsų kreipimųsi lietuviškai mes skaitome, kad „Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai ir pasauliečiai yra pasiryžę dvasinei bei kanoninei vienybei, yra atsidavę ortodoksų Šventosios Tradicijos pamaldumui Lietuvos žemėje“.
Ten, kur lietuviškai rašote „atsidavę ortodoksų Šventosios Tradicijos pamaldumui“, – rusiškoje teksto versijoje kalbate apie „atsidavimą ortodoksiškoms rusiško pamaldumo tradicijoms“ (русского благочестия). Vadinasi, vienai grupei yra labiau priimtinas „ortodoksų Šventosios Tradicijos pamaldumas“, o kitai grupei – „rusiškas“. Susidaro įspūdis, kad Jums mes jau esame svetimi.
Dėl šios priežasties, Jūsų Eminencija, žingsnis link Konstantinopolio jurisdikcijos, kaip Jūsų Eminencija mano, nėra dalies dvasininkų maištas. Tai mūsų bendras sprendimas, egzistencinis dalies mūsų šalyje gyvenančių ortodoksų poreikis.
Esamoje situacijoje mes nematome kitos išeities, kaip tik kreiptis į Visuotinį patriarchą su prašymu atkurti Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, anksčiau jau egzistavusią Lietuvoje.
Jūsų Eminencija, Jums puikiai žinoma, kad perėjimas į kitos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios jurisdikciją nereiškia Bažnyčios skilimo. Juolab, kai šiandien mums tai tapatinimasis su Bažnyčia, kurios aukščiausias hierarchas vienareikšmiškai pasmerkė agresiją prieš Ukrainą, ir kurios Visuotinė pamaldumo tradicija, neišskiria rusų tarp lietuvių, graikų tarp ukrainiečių, „bet visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11).
Tikimės, kad šis laiškas leis Jums geriau suprasti mūsų ketinimus. Tikrai prisikėlė Kristus Dievas!
