Šiandien tęskime praeitame tekste dėstytas mintis apie dekalogą, apie dešimt Dievo ištarmių, pasakymų. Tąkart stabtelėjome ties tuo, kas būtent yra Tas, kuris ištarė visus tuos žodžius, kuris sako: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“.
Dešimt ištarmių ar pasakymų (lietuviškai verčiama įsakymų) minties aiškumu, grynumu, raiškos lakoniškumu – neprilygstamas visų laikų šedevras, judėjų, krikščionių tikėjimo pagrindas, reglamentuojantis žmonių tarpusavio santykius visose gyvenimo srityse.
Turbūt nė viena kita Rašto viena nebuvo taip koncetruotai išreiškusi Dievo minčių. Tad mąstant apie Dekalogą dar ir dar kartą verta kelti klausimą – kodėl jis buvo duotas? Ar Dievas nori, kad žmonės Jam paklustų lyg vergai?
Dekalogas – tikriausia dovana. Gavęs Kūrėjo žodžius, skirtus būtent jam, žmogus, norintis gyventi su Dievu, nebeturėjo spėlioti, kas Jam patinka ir kaip, kuo Jam patikti, kaip priartėti prie Dievo, kokiu būdu siekti Jo artybės, sulaukti Jo laiminimų. Dekalogas padeda tikinčiam žmogui sužinoti, kaip vis artimiau susidraugauti su Kūrėju.
Dekalogas – tikriausia dovana.
Pirmi penki pasakymai nustato santykį tarp žmogaus ir Dievo, o kiti penki – santykius tarp žmonių. Pirmąjį pasakymą aptarėme praeitą kartą, o dabar eikime prie antrojo ir trečiojo: Taigi skaitome:
Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus, Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. Pakartoto Įstatymo 5, 8-11.
Vos žmonės ima Dievą kaip nors įsivaizduoti, suteikti Jam vienokią ar kitokią formą, tuoj pat Jį profanuoja, įrėmina, o Jis absoliučiai beribis. Maža to, pasakyta, kad žmogaus kūrinių negarbinsi, t. y. neneši atnašų savo rankų darbams. Kodėl? Todėl, kad jie nėra Kūrėjas, jie negali atsiliepti, jie negali suteikti gyvybės, išgelbėti.
Ir čia pat primenama, AŠ ESU VIEŠPATS, t. y. AŠ ESU, KURIS ESU, kuris visada buvo, yra ir bus, kuris absoliučiai visiems teikia gyvybės dvasią. Tad kam gi reikėtų ieškoti kitų šaltinių, kurie negali atgaivinti? Idant žmogus būtų dar tikresnis tuo, pridedama, kad Jis geras ir kantrus – baudžia už kaltes neskubėdamas, ne ūmai – iki trečios ir ketvirtos kartos, ir dar priduria, kad tiems, kurie Jį mylės, kurie kaip Jėzus sakė – paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys (atkreipkit dėmesį, vienam, galbūt dalies visuomenės pašiepiamam Jėzaus mokiniui) – tasai nepraras savo užmokesčio, tokiam Kūrėjas rodys ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos. O jei viena karta apie trisdešimt metų, tai gailestingumas tūkstančiui kartų yra beribis gailestingumas.
Vos žmonės ima Dievą kaip nors įsivaizduoti, suteikti Jam vienokią ar kitokią formą, tuoj pat Jį profanuoja, įrėmina, o Jis absoliučiai beribis.
Minima, kad Dievas yra pavydus. Kaip Jis galėtų būti pavydus, juk nieko nestokoja? Pavydus Jis savo šventam vardui, kai Jis teršiamas – įsivaizduokite, jei jaunuolis savo šunį pavadintų tėvo vardu, kaip jaustųsi tėvas? Štai kodėl sakoma: nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
Toliau kalbama apie šabą. Apie jo šventimą ar nešventimą ginčijantis daug iečių sulaužyta, tačiau užsiminti norėčiau tik apie vieną dalyką – žmogus vienintelis gali jungti savy dangų ir žemę; jis sukurtas valdyti žemę, ją ir joje tiesiogine to žodžio prasme dirbti šešias dienas, tačiau neturėtų pamiršti, kad ne pats save sukūrė, tad štai tam skirtas šventadienis, kai paliekant rutininius darbus nurimstama ir atsidedama buvimui su Dievu.
Įdomu tai, kad penktasis iš penkių pasakymų, nustatančių žmogaus santykį su Dievu yra šis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria”. 16 eilutė.
Čia juk kalbama apie tėvus, o jie žmonės. Išties čia slypi priminimas kartų kartoms, jog žmogų sukuria Dievas, bendradarbiaudamas su būsimo vaiko tėvais, štai kodėl mūsų pagarba tėvams dekaloge betarpiškai susijusi su mūsų pagarba Kūrėjui.
Tokie yra pirmieji penki Dievo pasakymai žmonėms, dar taip neseniai buvusiems vergams, paties Dievo išvestiems į laisvę joje gyventi, joje įsišaknyti.
