Pasvarstykime šiandien apie turtus, bet ir ne tik apie juos. Turtingi žmonės, labai turtingi žmonės dažnai atsiduria visuomenės dėmesio centre, turtuoliais, jų praturtėjimo istorijomis žmonės domisi, neretai turtuoliai nėra pernelyg mėgstami tam tikros dalies žmonių, tarytum būti turtingam yra kažkas smerktino. Jėzaus pasakojimuose taipgi užsimenama apie turtuolius. Kodėl? Paskaitykime Evangelijos apie Luką 12 skyrių.
„Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’.
Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. Evangelija pagal Luką 12 skyrius.
Labai gerai daug kam žinomas palyginimas apie neišmintingą turtuolį. Kodėl jis kvailas, o tikriau beprotis?..
Kažkas iš minios paprašė Jėzaus, kad šis pasirūpintų turto dalybomis. Izraelitai turėjo žemės, kurią paveldėdavo iš kartos į kartą. Vyriausiasis sūnus gaudavo daugiau, jaunesnieji gaudavo mažiau žemės. Kartais išties būdavo paveldimas toks nedidelis žemės plotelis, kad jį dalinti nebebūtų ir pavykę.
Tad ir nutikdavo taip, kad lyg pasakoj jaunesnieji sūnūs paveldėdavo kokį asilą, o gal ir išvis jiems tekdavo išeiti iš namų. Taigi šiuo atveju jaunesnysis brolis kreipiasi į Jėzų lyg į teisėją.
Judėjų tradicijoj buvo du teismai: vienas spręsdavo nuosavybės, turto reikalus, o kitas aiškindavosi moralinio pobūdžio dalykus. Į Jėzų buvo kreiptasi lyg į turto reikalais užsiimantį teisėją.
Jėzus atsako: „Kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?” Jis atsisako būti teisėju, betgi nori žmones pamokyti daug svarbesnių dalykų – žmogaus gyvybė nepriklauso nuo turtų gausos. Ir štai Jis pasakoja palyginimą. Derlius toks gausus, kad turtuolis svarsto, jog reikią statyti naujus klojimus.
Kadangi žemė brangi, neverta jos užstatyti naujais statiniais, štai todėl jis mano, kad geriausia būsią senus nugriauti. Idėja visiškai gera. Vyksta vidinis monologas. Ir štai būtent šitame Jėzaus palyginime išgirstame Dievo žodžius (ankstesniuose Jis nebuvo minimas) – „Kvaily…” Žmogus nežino dienų skaičiaus, tad kvaila krauti turtus ir neturtėti Viešpatyje…
Kuo ypatingas šis palyginimas? Siracho knyga, Jėzaus laikais populiari, taipgi skelbia panašią išmintį, tad žmonėms neturėjo būti nesuprantama mintis, kad išgelbėjimas nesusijęs su turtais. Betgi kodėl Jėzus iš viso pasakoja tai?..
Žodis „kvailys”, o tikriau „beprotis” (gr. ἄφρων), ir juo Rašte vadinamas tas, kuris sako širdy – nėra Dievo (hebr. נָבָל ,,nabal” ,t.y.,,kvailys, beprotis”). Minėtam hebr. k. žodžiui yra giminiškas žodis, reiškiantis mirtį.
Ką reiškia posakis „sakyti širdyje”? Midrašai, žydų pasakojimai, sako – nedorėlius valdo jų širdys. Kai tik Rašte sakoma – pasakė savo širdy, – vertimuose prasmės pasimeta, niveliuojasi, – visada tai reiškia, jog žmogus seka savo įgeidžiais, seka širdimi. O teisieji valdo savo širdis. Apie Dovydą ir Danielių yra pasakyta, kad jie sakydavo ne širdyje, o širdžiai. Vadinasi, teisusis valdo pats save, gali pats savo širdžiai liepti, elgtis taip, kad pataisytų širdį, o ne sektų jos netikusiais polinkiai.
Taigi turtuolis mąsto tik apie save, apie turtėjimą, bet ne dėl to jis nedoras. Priešingai – vaisiai liudija jo širdies turinį. Tačiau kur slypi didžiausia turtuolio kvailystė?
Dalykas tas, kad žmogaus dvasia tarsi paskolinama žmogui, todėl Jėzus ir sakė, kad iš turtuolio jos bus pareikalauta, būtent pareikalauta, nes jam dvasia nepriklauso, nepriklauso ji ir mums. Juk tai, kas paskolinama, gali būti bet kada pareikalaujama grąžinti atgal.
Tiesa ta, kad mes patys sau nepriklausom. Iš ryto verta dėkoti Tam, kuris ir vėl sugrąžino mums dvasią, idant gyventume.
Tiesa ta, kad mes patys sau nepriklausom. Iš ryto verta dėkoti Tam, kuris ir vėl sugrąžino mums dvasią, idant gyventume. Ir štai būtent iš tokio žinojimo kalbama širdžiai, kad ji būtų pamokyta. Ne tartis su ja, bet jausti viršenybę virš jos. Kai minima „pasakė širdžiai”, turima omeny ne žodžių sakymas, o visu savo gyvenimu kalbėjimas, liudijimas, kad yra Kūrėjas.
Žmogų išties gyvą daro bendrystė su Dievu. Jei žmogus neturi draugystės, bendrystės su Dievu, jo išmintis mirusi, jis neturi dieviškos išminties, ir tokie žmonės Rašte vadinami bepročiais, nes juos valdo jų pačių įgeidžiai.
Jėzus nurodė kitą kelią – turtėjimo Viešpatyje kelią. Betgi grįžkim prie turtuolio – jis nemąstė amžinybės kategorijomis. Kadangi jo mintyse Dievo nėra – jo minčių pasaulis miręs. Tai ir yra pati didžiausia kvailystė, beprotybė.
1916 metais į kitą pasaulį iškeliavo Henrietta Howland Green – „Volstryto ragana“, savo turtais, godumu sugebėjusi viršyti net didžiausius šykštuolius. Sulaukusi 81-erių ji mirė ištikta širdies priepuolio, tačiau šios moters pasaulis dar ilgai nepamirš, jos vardas įrašytas Gineso rekordų knygoje su prierašu – Pati šykščiausia moteris pasaulyje.
Prieš mirtį Hetė Green buvo turtingiausia to laikmečio moteris, jos turtas buvo vertinamas 4 milijardais dolerių.
Prieš mirtį Hetė Green buvo turtingiausia to laikmečio moteris, jos turtas buvo vertinamas 4 milijardais dolerių. Ji valdė daugiau nei aštuonis tūkstančius žemės sklypų, buvo gerai žinoma biržų maklerių pasaulyje ir supirkinėjo su geležinkeliu susijusių kompanijų akcijas. Apie jos neįtikėtiną taupumą, laikui bėgant tapusį šykštumu, sklido legendos.
Henrieta buvo gana simpatiška mergina, tačiau potencialius jaunikius šiek tiek glumino faktas, kad jaunoji panelė dėvi vis tą pačią nunešiotą suknelę ir avi tuos pačius batus. Mirus motinai, Hetė kartais rengdavo arbatėles. Sklandė kalbos, kad jaunoji Henrieta brangias žvakes gesindavo dar svečiams neišėjus, o kitą dieną žvakių likučius parduodavo.
Milijonieriaus dukra taipgi neišmesdavo servetėlių, o supurškusi jas vandeniu ir išlyginusi laidyne, sėkmingai panaudodavo antrą kartą. Ją vadino Volstryto ragana ne tik dėl rūsčios išvaizdos, bet ir dėl neapsakomo šykštumo.
Turtingiausia Amerikos moteris Henrietta Howland „Hetty“ Green gailėjo pinigų ne tik suknelėms, bet ir vaikų sveikatai. Sūnui susilaužius koją jį nuvežė į labdaros ligoninę nepasiturintiesiems ir nesutiko mokėti už jo gydymą, tad sūnus liko be kojos, teko ją amputuoti. Ji nejungdavo šildymo, nenaudojo karšto vandens, pirkdavo pigiausią maistą, važinėjo seniausiu ekipažu. Suknelę tarnaitei liepdavo plauti dalimis, o ne visą iš karto.
Kai Henrietta mirė, niekas neatėjo į jos laidotuves. Vėliau sūnus švilpte prašvilpė savo palikimo dalį, o dukra Silvija užsiėmė labdaringa veikla. Taip, tai jau patologinio gobšumo, šykštumo atvejis….Betgi kuo būtų geriausia pabaigti šios dienos svarstymus? Ogi šiais Evangelijos pagal Matą žodžiais:
Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! (Mato 16, 26).
Kviečiame pasiklausyti.
