Šiandieną prisiminkime tikrą dviejų moterų žygdarbį, kuris paminėtas Išėjimo knygoje. Apie tai užsimenama, tačiau ne tiek, kiek apie kitus šios knygos įvykius. Turiu omeny pribuvėjų žygdarbį.
Štai ką skaitome Išėjimo knygos pirmame skyriuje: ,,Egipto karalius kreipėsi į hebrajų pribuvėjas, kurių viena buvo vardu Šifra, o kita Pūva, sakydamas: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą: jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva.“ (Iš 1,15-16).
Vienos pribuvėjos vardas Šifra – šis vardas reiškia ,,graži arba puošianti“, ta kuri priima gimdymą ir nuprausia kūdikį, o Pūva – ,,raminanti“, ta, kuri geba nuramina kūdikį. Ir štai šioms moterims, Egipto faraonas rūsčiai įsako žudyti berniukus, o mergaites palikti gyvas, tiksliau netgi ne palikti gyvas, bet atgaivinti.
Toliau skaitome: ,,Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus.“ (Iš 1, 17). Kiek toliau 21-oje eilutėje parašyta: ,,Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, jis davė ir joms gausias šeimas.“
Taigi pribuvėjoms buvo atlyginta, tačiau dabar pasistenkime suprasti aplinkybes, į kurias pateko tos moterys. Joms įsako galingos šalies, Egipto, faraonas, turintis neribotą valdžią. Tokią valdžią, kurios niekas negali pažaboti – faraonas įsako žudyti niekuo jam nenusikaltusius kūdikius ir niekas jo nesustabdo.
Tad be jokios abejonės, jis galėjo kankinti, pasodinti į kalėjimą ir tas dvi pribuvėjas, kurios nepakluso jam. Maža to, galėjo nužudyti ir jų šeimų narius. Parašyta, jog pribuvėjos bijojo Dievo, tačiau dalykas tas, kad Dievas seniai nebuvo savęs apreiškęs kokiu nors antgamtiniu, stebuklingu būdu. Izraelitai saugojo atmintyje pasakojimus, kaip Jis veikė jų protėvių laikais, tačiau patiems ko nors panašaus nebuvo tekę patirti.
Tikriausiai moterys žinojo, tikėjo, kad Dievas veikia, kad Jis galingas. Tad štai šios dvi pribuvėjos pasirenka bijoti ne visiškai realaus faraono, tačiau Dievo, kurio akivaizdaus veikimo, Jo galios pasireiškimo dar nebuvo regėjusios. Tai itin brangus pasirinkimas, atlygis už kurį, kaip pasakyta, ,,gausios šeimos“, galima būtų versti ir ,,gausūs namai“.
Šios dvi pribuvėjos pasirenka bijoti ne visiškai realaus faraono, tačiau Dievo, kurio akivaizdaus veikimo, Jo galios pasireiškimo dar nebuvo regėjusios.
Vieni komentatoriai sako, kad turimi omeny turtingi namai, kiti sako, kad reiktų suprasti tiesiogine prasme – gausios šeimos, kuriose gimė sveiki kūdikiai. Yra ir kitokių aiškinimų, tačiau vienas XIX-ame amžiuje gyvenęs Toros mokytojas Mordechai’us Yosefas Leineris, tiesiogine prasme komentavęs Raštą, atsiremia į žodį ,,namai“.
Kas yra namai? Tai vieta, kurioje žmogus jaučiasi saugus. Išėję iš namų galime patekti į įvairiausias nuo mūsų nepriklausančias aplinkybes, mūsų netgi gali tykoti tam tikri pavojai judriose gatvėse, miestuose, gamtoje ir kitur.
Kiekvienam tenka apsispręsti, ko labiau bijoti šiame pasaulyje – ar to, kas susiję su žmonėmis, t. y. kaip Raštas sako, bijoti kūno ir kraujo, ar Dievo. Pribuvėjų pasirinkimas – bijoti ne galingojo faraono, bet visos Žemės Šeimininko, Dievo.
Kas gi nutiko? Viešpats davė, sukūrė joms namus. Tad kas yra namai? Tą geriausiai paaiškina tokie posakiai: ,,jaučiuosi kaip namuose, jauskitės kaip namie“, t.y. jauskitės saugiai, nieko nesibaiminkite, būkite savimi.
Mokytojas Yosefas Leineris sako, kad būtent šioms dviem pribuvėjoms Dievas dovanojo tokį saugumo jausmą, kad esi padėties šeimininkas, net jei grasina pats faraonas. Tai neapsakomai brangus jausmas, leidžiantis gyventi be baimės netgi žiauraus faraono valdomoje šalyje, netgi žinant, kad jis gali nužudyti, tačiau tik tada, jei Dievas, kuris visa valdo, leis tam įvykti. Arba net jei faraonas pasodins į kalėjimą, bet nesitrauks gyvas žinojimas, kad esi Viešpaties, ne faraono valdžioje.
Tai primena Pradžios knygoje 49 skyriuje esančią istoriją, kurioje pasakojama, kaip Jokūbas laimino savo sūnų Zebuluną: ,,Zebulunas kursis palei jūrą ir taps prieglobsčiu laivams, o jo riba bus prie Sidono.“ יִשְׁכֹּ֑ן yiš·kōn – verčiama ,,kursis“, t. y. taikiai sutars su aplinkiniais, gyvens harmoningai jį supančiame pasaulyje. Zebulunas – jūrų žmogus, ir nors vandenys būna audringi, neramūs, kelia pavojų, Zebuluną tėvas laimino linkėdamas, kad neramiame pasaulyje jis jaustųsi saugus, būtų kaip namuose.
Judėjų tradicijoje sakoma, kad griaustinis apvalo širdį nuo baimių. Kaipgi taip galėtų būti? Girdėdami kurtinantį trenksmą ir tuo pat metu suvokdami, kad Kūrėjas visa valdo, taipgi ir dangaus galybes, kad perkūnija, griaustinis yra Jo galybės apraiška, galime jaustis saugūs. Mūsų Kūrėjas didis ir galingas.
O kaipgi faraonas? Kai suvoki, kad ir jis ir panašūs į jį galiūnai gavo valdžią iš Dievo, kad veikia tiek ir taip, kaip Kūrėjas jiems leidžia veikti, tada net didžiausių neramumų, audrų užklupti galime jaustis saugūs. Evangelijoje pagal Morkų (4 skyriuje) skaitome, kaip kilus didžiulei vėtrai ir bangoms liejantis į valtį taip, kad valtį jau sėmė, Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės.
Taip pat skaitome Jonos knygoje (1 skyriuje), kad plaukiant ,,kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti. Išgąstis apėmė jūreivius, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. (…..) Tuo tarpu Jona, nusileidęs į laivo triumą, gulėjo giliai įmigęs.“ (Jon 1,4-5). Koks palaiminimas užkluptam didžiulių audrų ramiai ilsėtis visa gyvastimi jaučiant, kad Kūrėjas nepalieka nė akimirkai.
Štai tokiu palaiminimu buvo apdovanotos tos dvi pribuvėjos Šifra, t.y. „gražioji, gražinančioji“ ir Pūva ,,nuraminanti“– t. y. taika ir ramybe širdyje, tokia ramybe, kuri sukuria saugius širdies namus. Tai ramybė, įgalinanti pasaulyje jaustis lyg namuose, o faraoną ir jo valdžią suvokti lyg svečius, kurie trumpam užsuko.
Argi ir mums visiems nevertėtų siekti harmoningai gyventi Kūrėjo valdomame pasaulyje ir mažiau gilintis į visokios rūšies blogio apraiškas, gąsdinančias teorijas, esą kažkas gali sunaikinti žmoniją, nešvaistyti laiko nereikšmingiems teologinio pobūdžio svarstymams, kurie labiau atskiria vienus nuo kitų, nei jungia.
Laiške romiečiams parašyta: ,,Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, amžinuoju gyvenimu.“ O grįžtant prie mūsų pokalbio herojų Šifros ir Pūvos, kaip padrąsina jų elgesys ir mus. Ir dažniau prisiminkim šią pirmo Petro laiško trečio skyriaus eilutę – ,,Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera?“
