Lietuvoje BK 170 str. 1 ir 2 dalyse numatyta baudžiamoji atsakomybė už „neapykantos kalbą“. Kas ir kada pavadinama būtent tokiu kalbėjimo būdu teismai jau aiškinosi. Teisinių precedentų yra ir jie, būsiu atviras, nelabai džiugina. Tai palikime ramybėje, tačiau Kovo 11-ąją Vilniuje kilęs incidentas tarp Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento, Kinijos eksperto Konstantino Andrijausko ir plakatą „Lietuva lietuviams“ laikiusių bei trispalvėmis mojavusių asmenų vertas kiek nuodugnesnio apmąstymo.
Turbūt neverta kartotis: akademinėje srityje dirbantis asmuo sumanė, kad plakate užrašytas šūkis „Lietuva lietuviams“ yra jam nepriimtinas ir, kiek suprantu, pats inicijavo vienokį ar kitokį konfliktą. Toliau – švyturėliai, policija, protokolas ir nesuskaičiuojama daugybė versijų, interpretacijų ir vertinimų.
Savo „Facebook“ paskyroje K. Andrijauskas rašo, kad „Visiems skaitantiems privalau pabrėžti, kad savo atsakomybės tiek dėl paties incidento, tiek dėl platesnio jo konteksto nesikratau. Puikiai suprantu, kad tokiu būdu atsidūręs kultūrinių karų verpete jau tikriausiai niekada negalėsiu iš jo visiškai pasitraukti“. Šioje vietoje kliūna esminis sąvokų painiojimas: susiduriame tikrai ne su „kultūriniais karais“. Būtų per paprasta, per naivu. Kalbame apie pamatinius mūsų valstybės dalykus. Kultūra – vienas iš jų, svarbus, esminis, bet ne vienintelis. Ji prasideda nuo pamatinių klausimų – kodėl esame kultūringi ir vardan ko saugome savo valstybę?
Šūkis „Lietuva lietuviams“ tiesiogiai siejasi su šalies saugumu ir gynyba. Jei valstybė visiems, tai kas ją gins?
Susidūrė ne dvi skirtingos kultūrinės pozicijos, bet du pamatiniai, šalies ir jos piliečių identitetą apsprendžiantys požiūriai. Tai svarbu. Į tai reikia atsižvelgti vengiant supaprastinimo. O jo apstu visur. Palikime jį naiviems kultūrinių karų kovotojams. Čia ne apie tai. Šūkis „Lietuva lietuviams“ tiesiogiai siejasi su šalies saugumu ir gynyba. Jei valstybė visiems, tai kas ją gins? Visi, bet niekas? Asmeniškai manau, kad paskutinis laikmetis, kai piliečiai buvo pasirengę ginti ir mirti už bendruomenės idėjas buvo Apšvieta. Vėliau viskas nyko, paprastėjo. Dabar dingo.
Plakatas su bet kokiu bendruomeniškumo ženklu (ideologija nesvarbi, turi būti aiški bendruomeninė deklaracija) atskiram asmeniui kelia pasidygėjimą. Kaip jie drįsta! Aš kitoks! Škac! Ir imi plėšyti tai, kas ne tavo, ne tau ir ne apie tave. Nes aš – vienintelis, svarbiausias ir viską išmanantis.
Nežinau kiek tokių tėvynę ir save atskiriančių asmenų turi rastis valstybėje, kad ji imtų degraduoti. Bet procesai prasidėjo senokai ir vystosi greitai. Tai būdinga visam Vakarų pasauliui. Įvertinti atskiros valstybės būklę gana paprasta.
Siūlau du neuniversalius kriterijus:
a) ar demokratija vis dar antikinė? Ar ji išreiškia daugumos nuomonę ar visgi skirta mažumų dominavimui?
b) jei valstybė nacionalinė, ar ji gina naciją, kurios pagrindu yra sukurta? Mūsų atveju, ar Lietuva skirta pirmiausiai lietuviams?
Europoje pasižvalgę be problemų galima rasti valstybių, kurios nebeturi savo egzistencijos pateisinimo nei iš savo piliečių, nei iš Anapus. Tokie iš inercijos judantys dariniai pasmerkti nunykimui.
Mums to reikia?
