Dr. Chadas Pecknoldas 2005 m. Kembridžo universitete apsigynė daktaro laipsnį, o nuo 2008 m. yra Amerikos katalikų universiteto Teologijos mokyklos istorinės ir sisteminės teologijos profesorius. Jis yra kelių knygų apie šventojo Augustino minties reikšmę šiuolaikiniams filosofiniams ir teologiniams samprotavimams autorius, taip pat dažnai dalyvauja diskusijose viešojoje erdvėje.
– Po Aukščiausiojo Teismo sprendimo dėl abortų byloje Dobbs prieš Džeksoną savo kalbą eitynėse už gyvybę pradėjote fraze Carthago Delenda est (“Kartagina turi būti sunaikinta”). Tiesa ta, kad, nepaisant sprendimo, „Kartaginos” šalininkai keliose demokratų valdomose valstijose priėmė dar radikalesnius abortų įstatymus.
Tiems, kurie siekia ginti negimusį kūdikį, tai yra dalinė pergalė, nes sprendimu nustatoma, kad abortas nėra teisė, tačiau jame nėra teigiamo dalyko, t. y. kad gyvybė turi būti apsaugoma įstatymu. Kai kurie amerikiečių komentatoriai, pasisakantys už gyvybę, bet šiek tiek liberalūs, teigė, kad tai yra demokratijos pergalė, nes sprendimo teisė grąžinama valstijoms. Mano nuomone, sprendimo, ar galima nužudyti savo kūdikį, ar ne, grąžinimas valstijoms iš tikrųjų nėra demokratijos pergalė.
– Kiekviena valstija gali nuspręsti, ar ji nori būti Roma, ar Kartagina.
Būtent. Ir tai neišsprendžia esminio blogio, nes Aukščiausiasis Teismas nuo seno turi įprotį vengti leisti įstatymus moralės klausimais. Jei norime sunaikinti Kartaginą – kuri aukojo savo vaikus – jei Amerika nori, kad vaikų aukojimas liautųsi, kitas svarbus tikslas yra pozityvus pareiškimas, kad kiekvienas žmogus turi būti saugomas pagal federalinius įstatymus. Kaip sakėte, esant dabartinei situacijai, galima rasti 30 valstijų, kuriose nėra abortų, ir 20, kuriose abortai leidžiami iki pat gimimo, ir tai tebėra Kartagina. Didžioji viltis pasauliui ir Jungtinėms Valstijoms ateis tada, kai Aukščiausiasis Teismas su būsimu respublikonų prezidentu ir Kongresu pasakys “gana”. Jei liksime Kartagina, žlugsime.
– Ar po šio sprendimo pasikeitė abortų skaičius?
Taip, abortų skaičius sumažėjo, bet ne tiek, kiek norėtume. Jei abortų klinikose miršta milijonas vaikų, ar turėtume džiaugtis, kai miršta tik 750 000, ar tada, kai nuo pusės milijono nukrenta iki 300 000? Nepaisant to, abortų sumažėjo, todėl reikėtų džiaugtis kiekviena išgelbėta žmogaus gyvybe. Vien Teksase kalbama apie 10 000 išgelbėtų gyvybių. Kiek miestų turi 10 000 gyventojų? Tuo reikia džiaugtis. Tačiau kasmet nužudoma šimtai tūkstančių, ir tai yra Kartagina.
– Kokią galią Jungtinėse Valstijose turi abortų pramonė?
Abortų pramonė turi didžiulę galią, nes liberaliajam etosui tai yra religinis klausimas. Apšvietos epochoje susiformavo dabartinė liberalioji santvarka, kurioje didelė reikšmė teikiama asmeniui ir sprendimo teisei. Liberalusis konstitucionalizmas daugiausia dėmesio skiria savo asmens, o ne valstybės suverenumui, ir tai turi religinę ir politinę reikšmę. Žmogus turi galią spręsti dėl visko, kas vyksta jo kūne: “Mano kūnas, mano sprendimas” – mano sprendimas žudyti, ir niekas negali man pasakyti kitaip.
Tai politinis reikalavimas, bet kartu ir religinis: abortas veikia kaip sakramentas, nes net jei esate moteris, kuri niekada nesidarė aborto, ir jei esate liberalė, privalote būti įsipareigojusi idėjai, kad kiti turėtų turėti galimybę tai daryti. Visa tai turi religinį pobūdį.
abortas veikia kaip sakramentas, nes net jei esate moteris, kuri niekada nesidarė aborto, ir jei esate liberalė, privalote būti įsipareigojusi idėjai, kad kiti turėtų turėti galimybę tai daryti
Šiandien yra moterų, kurios giriasi savo abortais. Senieji liberalai apie abortus kalbėjo kaip apie būtiną blogį, o šiandieniniai religiniai liberalai juos laiko sakramentu, kurį reikia ginti. Jiems abortas yra ne tik politinė, bet ir religinė kova, todėl jokia racionali diskusija neįmanoma. Jie giliai prisirišę prie šio tikėjimo abortais; jie jį myli ir šaukia apie tai nuo stogų. Tai nauja pilietinė religija, kuri neturi daug šalininkų, tačiau jos pasekėjai yra nepaprastai galingi.
– Jie sudaro tą mažumą, kuri kontroliuoja žiniasklaidą.
Taip, bet tie, kurie save įvardija kaip neprisijungusius, agnostikus, ateistus ar dar kitus yra mažuma, palyginti su 80 proc. amerikiečių, kurie skelbiasi esą krikščionys. Be to, krikščionių gimstamumas daug didesnis nei ateistų, kurie beveik nesidaugina, todėl šiai mažumai reikia valdžios ir religinio metodo, kuriuo siekiama sunaikinti krikščionybę.
Todėl jie puola tokią šalį kaip Vengrija, nes Vengrija drįsta prisiminti savo krikščionišką praeitį, ir įnirtingai reaguoja prieš Vakarų civilizacijos ramsčius: Graikų filosofija, romėnų teisė, teisinė valstybė, tvarka ir krikščionių religija. Ši agnostinė, ateistinė mažumos religija meta iššūkį visiems šiems ramsčiams. Tai civilizacinis konfliktas, kuriame ši galinga religinė ir politinė mažuma meta iššūkį daug senesnės civilizacijos idealams. Taigi svarbiausia, ką galime padaryti, tai atimti iš šios mažumos pilietinę ir rinkos galią.
– Planuotos tėvystės organizacija (Planned Parenthood), tarptautinė abortų paslaugų teikėja, buvo įsivėlusi į daugybę skandalų.
Taip, Planuotos tėvystės organizacija yra tarptautinė organizacija, glaudžiai susijusi su Džordžo Soroso pasauliu, Davoso pasauliu, kuriame labai maža liberali oligarchija valdo mūsų gyvenimą iš viršaus į apačią. Ironiška, kad jie nuolat gina kažką, kas vadinama demokratija, nors jiems neįdomi jokia dauguma, kuria jie negali manipuliuoti. Kai dauguma priešinasi jų manipuliacijoms, ji paskelbiama nedemokratiška.
Todėl Vengrija niekada nebus demokratinė, jokia dešinioji partija negali būti demokratinė, Meloni negali būti demokratinė, VOX negali būti demokratinė ir t. t. Jei žmonės balsuoja “neteisingai”, jie negali būti demokratiški. Kalbant apie Planuotos tėvystės organizaciją, atrodo, kad ji, kaip ir kitos tarptautinės organizacijos ir socialiniai tinklai, nėra niekam atskaitinga. Todėl šalys, norinčios apginti savo suverenitetą, turėtų neįsileisti šių organizacijų. Manau, vis daugiau žmonių supranta, kad jei nekovos, praras savo šalį.
– Kaip sakote, kad neprarastumėte savo šalies, negalite daryti kompromisų dėl savo pagrindinių vertybių.
Tai tiesa. Duokite jiems colį, o jie nueis mylią. Negalite jiems nieko duoti, negalite su jais eiti į kompromisus. Pavyzdžiui, kaip ir kai kurie katalikai, liberalai nori moterų kunigų, paskui moterų vyskupių, paskui moters popiežiaus; jie ne tik nori gėjų santuokų, bet ir sodomijos šventinimo.
liberalai nori moterų kunigų, paskui moterų vyskupių, paskui moters popiežiaus; jie ne tik nori gėjų santuokų, bet ir sodomijos šventinimo
Jie nori viską sugriauti ir niekada nebus patenkinti, kol to negaus. Štai kodėl dialogas ir kompromisas yra kvailystė: nes jie yra priešai. Mes pamiršome, kad priešai egzistuoja ir kad civilizacijos lygmeniu krikščionybė yra politinė sąvoka. Būti krikščionimi, be abejo, yra asmeninis reikalas, tačiau jis svarbus ir “mes”. Dėl šios priežasties ji taip pat susiduria su politinėmis grėsmėmis. Krikščionys turi būti politiškai realistiški ir įvertinti grėsmes savo tikėjimui, nes tai ne tik grėsmė jų asmeniniam tikėjimui, bet ir grėsmė jų vaikų tikėjimui, jų kaimynų tikėjimui ir jų bendruomenių gyvenimo būdui. Savo studentams sakau, kad katalikiškojo politinio realizmo ugdymas yra giliai įsišaknijęs tikėjimo tiesose ir yra svarbus mūsų sieloms bei mūsų išganymui, tačiau jis taip pat rimtai gina krikščionybę kaip socialinės ir politinės tvarkos viziją.
Demokratinės valstybės turi priimti sprendimus dėl to, kaip norime gyventi ateityje, ir nesuprantu, kaip protingas žmogus gali žiūrėti į Holivudo aktorius, kurie savo vaikus paverčia translyčiais, ir sakyti: “Mes norime eiti šiuo keliu; tai mūsų ateitis.” Tai neracionalu, tai bloga religija. Manau, kad šalys turi rinktis gerą, o ne blogą religiją, nes jos negali būti neutralios religijos atžvilgiu. Liberalaus neutralumo mito kaukė nukrito, ir mes turime pasirinkti kelią, tikrąjį kelią dėl savo žmonių ateities.
