Socialinių tinklų grupės atlieka svarbų vaidmenį jaunų žmonių gyvenimuose. Norime pasidalinti istorija, kaip dalyvavimas tokiose grupėse pakeitė vienos jaunos moters gyvenimą. Helena Kerschner, 22 metų britė ir buvusi transeksualė, dalyvaudama konferencijoje „The Q 2021 Culture Summit with the Center for Faith, Sexuality” (JK) pasidalino savo istorija. Pokalbio metu ji papasakojo, kad vėl grįžo prie savo prigimtinės moters tapatybės, nors kurį laiką buvo tapusi translyčiu vyru.
Buvusi transeksualė konferencijos metu pabrėžė, kad „labai svarbu gydyti tuos, kurie kovoja su lyties disforija (lytinės tapatybės sutrikimu) tokiu pat būdu, kaip gydome jaunus žmones, turinčius psichinių sveikatos problemų“, užuot leidus visam laikui pakeisti savo kūną.
H. Kerschner teigė, kad vaikystėje nejautė jokių lyties disforijos požymių. Būdama 15 metų, ji „įsiliejo į translyčių bendruomenes internete, kur visos kalbos sukdavosi apie socialinį teisingumą ir lytiškumą“.
„Buvo hierarchiškai žiūrima į žmones, pavyzdžiui, buvo blogai būti cis (žmogumi, kuris sutinka su savo prigimtine lytimi), o ne trans, taip pat įprastų seksualinių pažiūrų, baltaodei, o aš tokia ir buvau“, – sakė ji. – Toje bendruomenėje tai buvo vertinama labai neigiamai”.
Merginos dalyvavimas tokiose interneto bendruomenėse, kartu turint ir psichinės sveikatos problemų, ją paskatino save pradėti laikyti nebinaria (nepriskirti sau nei moters, nei vyro lyties). Tai galiausiai baigėsi „pilnu transeksualumu“.
Nors nuo 18 metų jai buvo taikoma pakaitinė hormonų terapija, Kerschner tuo metu nepatyrė jokio neigiamo poveikio.
Kerschner sakė, kad netrukus mokykloje aplink ją atsirado tokių pačių kaip ji. „Nemanau, kad kada nors būčiau laikiusi save berniuku, jei nebūčiau prisijungusi prie internetinių bendruomenių, nes tuo metu mokykloje nieko panašaus nebuvo. Visa tai buvo tik internete“, – sakė ji. „Tiesiog atsigręžus atgal matau, kad buvo tas pats modelis – tik vaikai, kurie turėjo problemų, vaikai, kurie buvo vieniši ir izoliuoti nuo bendruomenės, galbūt neturėjo laimingo šeimos gyvenimo“, – sakė ji. Jie tiesiog įsitraukdavo į bendruomenes internete ir taip stengdavosi įveikti savo emocinį skausmą.
Nors nėra įprasta dalintis tokiomis istrijomis, Kerschner pabrėžė mananti, kad yra nėra „tinkama“ priimti sprendimus dėl vaikų, kovojančių su lyčių disforija, kurie „visam laikui pažeis“ jų kūną. „Taip, kaip aš mąstau dabar, kai man 22-eji, yra visiškai kitaip, nei 18-os, ir aš vis dar bręstu“, – sakė ji. „Manau, kad labai svarbu apsaugoti jaunus žmones, vaikus“, – sakė jauna moteris, pradėjusi „Pique Resilience“ projektą. „Jie yra mūsų visuomenės ateitis. Mes gauname tik vieną gyvenimą, tik vieną kūną. Manau, kad mūsų prioritetas turėtų būti sveikatos apsauga, laimė, sugebėjimas egzistuoti Dievo duotame kūne, ir tai turėtų būti saugoma, vaikai turėtų būti ginami”.
Tyrimai parodė, kad daugelis moterų, kovojančių su lyties disforija, taip pat kovoja ir su psichinės sveikatos problemomis. Tiems, kurie kovoja su lyčių disforija, „daug kas vyksta gilumoje“, todėl su jais reikia elgtis geranoriškai ir užjaučiant, sakė Kerschner. „Yra daug gretutinių psichinės sveikatos problemų. Yra daug depresijos, nerimo, savęs žalojimo, valgymo sutrikimų atvejų”, – pokalbio metu pasakojo moteris. „Manau, kad su šiais jaunais žmonėmis turėtume būti rūpestingi ir mylintys. Turėtume suteikti jiems pagalbą ir atkreipti dėmesį į gilumines priežastis, kodėl jie jaučiasi taip, kaip jaučiasi. Nemanau, kad endokrininės sistemos sutrikdymas, kuno keitimas yra tinkamas dalykas”, – pasakojo moteris, anksčiau maniusi, kad nori būti vyru.
