Sarmadui Al Anbary (Sarmadui Al Anbariui), kuriam dabar yra 49 m., teko pabėgti į Nyderlandus. Irake jam kaip krikščioniui buvo grasinama susidorojimu.
Dabar jis jau daug metų čia dirba su prieglobsčio prašytojais. Olandijos Goeso mieste vyras yra susijęs su House of Peace centru, kuris dalinasi Evangelija su pabėgėliais iš Irano ir Irako bei kitais pabėgėliais, pasakoja „CNE News”.
Vyro troškimas – kad pabėgėliai pažintų Dievo teikiamą ramybę. Jis pats ilgą laiką jos pasigedo. Būdamas vyriausiuoju iš keturių vaikų, jis augo islamiškoje šeimoje Irako sostinėje Bagdade. Jo tėvas ne tik dirbo aukso prekeiviu, bet ir buvo didelės šiitų mečetės veikėjas.
Sarmadas taip pat nuo mažens lankė islamo maldos namus.
Studijuodamas verslo ekonomiką, jis susidraugavo su studentu, kuris pasirodė esąs krikščionis. „Jis visada buvo sąžiningas ir labai malonus”, – pasakojo buvęs musulmonas.
„Aš nuo mažens bijojau Alacho. 1980 m. – tada buvau vaikas – prasidėjo Irano ir Irako karas. Mirtis visada buvo arti. Mirdavo ir vaikai. Bijojau, kad Alachas mane nubaus, jei mirsiu; bet jei dėl manęs kas nors atsivers į islamą, aš pateksiu į dangų, tikėjau tuo”, – pasakojo jis.
Kai 2003 m. buvo nuverstas Irako lyderis Sadamas Huseinas, šiitai atliko ritualą – mušė save peiliais ir kardais, pasakoja Al Anbaris. Jis jame dalyvavo ir 2003 m. balandžio pabaigoje su sužeidimais atsidūrė ligoninėje.
Ten jį surado draugas krikščionis. „Jis tuomet paklausė: ,Kodėl tu tai darai?’ Atsakiau, kad tai mus priartina prie Alacho. Mano draugas pasakė: ,Dievui nereikia tavo kraujo. Jis pats atėjo į šią žemę ir atidavė savo kraują už mus’. Tada jis ėmė pasakoti man daugiau apie krikščionių tikėjimą. Iš jo taip pat gavau Naująjį Testamentą”.
Slapta S. Al Anbaris pradėjo jį skaityti. „Pagalvojau: Biblija yra nepatikima knyga, todėl ketinu išsiaiškinti joje esančias klaidas. Pradėjau nuo Mato evangelijos. Kai pasiekiau 5 ir 6 skyrius, Kalno pamokslą, man kažkas atsitiko. Tie žodžiai palietė mano širdį. Buvau išmokęs, kad kaip vyras neturi verkti, bet tada verkiau visą naktį”.
Kitą rytą jis nuėjo pas savo draugą ir papasakojo, kas nutiko. „Tai, ką jis man tada pasakė, buvo ypatinga: ,Daugiau nei ketverius metus meldžiausi už tave’. Tą dieną pradėjau sekti Jėzų, nors dar nesupratau, kas yra Trejybė, kodėl Dievas tapo žmogumi, kas yra nuodėmė ir kad man reikia Gelbėtojo. Viso to išmokau vėliau. Dalyvauti pamaldose protestantų bažnyčioje, kuriai priklausė mano draugas, buvo per daug pavojinga, tačiau prisijungiau prie Biblijos studijų žmonių namuose.”
Laikui bėgant aplinkiniai sužinojo, kad S. Al Anbaris tapo krikščionimi, po to jis sulaukė daugybės grasinimų, taip pat ir iš savo šeimos. „Pagal Koraną mano tėvai turėjo mane nužudyti, nes tapau krikščionimi. Jei vienas iš jūsų vaikų atsiskyrė nuo islamo, tai reiškia gėdą visai šeimai”.
Per Šiaurės Iraką S. Al Anbary pabėgo į Europą. 2008 m. lapkritį jis paprašė prieglobsčio Nyderlanduose ir atsidūrė prieglobsčio prašytojų centre šalies pietuose. Prisimindamas tą laiką, jis sako: Buvo sunku būti svetimoje šalyje, kurioje nepažinojau kalbos, kultūros ir žmonių. Tačiau sunkiausia buvo tai, kad centre taip pat susidūriau su daugybe problemų, nes tapau krikščionimi. Musulmonai su manimi ginčijosi ir reikalavo, kad grįžčiau į islamą”.
Po metų irakietis gauna leidimą gyventi, po kurio jam buvo paskirtas namas nedideliame Ovezandės kaime. 2009 m. arabų krikščionių konferencijoje jis susipažino su kurdų kilmės Azhar, kuri kalbėjo arabų ir persų kalbomis. 2011 m. jie susituokė. Dabar šeima gyvena Goeso mieste ir priklauso vietinei reformatų kongregacijai.
AS. l Anbary jaudina tūkstančiai prieglobsčio prašytojų Nyderlanduose. „Daugelis jų prarado viską. Jie pabėgo nuo karo savo šalyje, bet jiems trūksta vidinės ramybės, ramybės širdyse. Jie nepažįsta Dievo meilės ir Jo teikiamo džiaugsmo.”
S. Al Anbary nusprendė studijuoti teologiją. Jis įgijo bakalauro laipsnį Štutgarto (Vokietija) universitete, o magistro laipsnį įgijo internetu Egipto universitete Kaire. Tuo tarpu namuose jis pradėjo Biblijos studijas su trimis prieglobsčio prašytojais. Palaipsniui grupė didėjo. Dabar jis veda Biblijos studijas įvairiuose Olandijos regiono miestuose. Jis reguliariai vadovauja pamaldoms arabų kalba su vertimu į anglų ir persų kalbas. Į šias pamaldas sekmadienio popietę susirenka nuo 50 iki 75 lankytojų.
S. Al Anbary vertina tai, kad krikščionys teikia praktinę pagalbą prieglobsčio prašytojams, ir pats joje dalyvauja. „Malonu, kad bažnyčios dalina kalėdinius paketus arba dovanoja drabužius pabėgėliams. Jiems to reikia. Tačiau dar labiau jiems reikia taikos su Dievu.”
„Taikos namuose” ryšiai su prieglobsčio prašytojais užmezgami, be kita ko, per kalbos pamokas. „Tuomet taip pat atsiranda vietos kalbėti apie Dievą ir pakviesti žmones sekmadieniais ateiti į bažnyčią.”
S. Al Anbary yra musulmonų, kurie tapo krikščionimis, liudininku. Vyrą stebina, kad juos dažnai sujaudina krikščionių meilė.
Tačiau jis taip pat žino istorijų apie prieglobsčio prašytojus, kurie atsivertė į krikščionybę, kad tai padidintų jų galimybes gauti leidimą gyventi šalyje. „Dievas pažįsta žmonių širdis, aš – ne. Kartą kalbėjausi su moterimi, kuri sakė tapusi krikščione, kad galėtų čia pasilikti. „Melavau, – sakė ji. – Bet dėl meilės, kurią matau čia, pas jus, dabar vis dėlto tapau tikra krikščione”.
„Mano pareiga – aiškinti Evangeliją”, – tęsė S. Al Anbaris, kuris taip pat yra misionierius. „Visa kita – Dievo darbas.” Jis atkreipia dėmesį į pirmąjį ir paskutinį stebuklą, kurį padarė Viešpats Jėzus. „Per vestuves Kanoje žmonės turėjo įpilti vandens į indus, o Jėzus tą vandenį pavertė vynu. O kai Lozorius mirė, žmonės turėjo nustumti akmenį prie jo kapo. Tada Jėzus prikėlė Lozorių. Aš galiu tik įpilti vandens į indus ir šiek tiek pastumti akmenį, bet stebuklą padaro Dievas. Jis atveda žmones prie tikėjimo”.
