Buvęs anglikonų vyskupas Michaelas Naziras-Ali (Maiklas Nazyras Ali) 2021 m. buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią ir įšventintas Volsingemo Dievo Motinos ordinariato kunigu.
Šis žingsnis buvo reikšmingas ne tik todėl, kad jis kadaise buvo vienas iš kandidatų į Kenterberio arkivyskupo, pasaulio anglikonų dvasinio vadovo, postą. Jis taip pat buvo svarbus dėl to, kad buvo kilęs iš anglikonų evangelikų sparno, o ne iš tos dalies, kuri stipriai tapatinasi su katalikybe.
Naziras Ali gimė 1949 m. rugpjūčio 19 d. Karačyje, didžiausiame Pakistano mieste. 1976 m. jis buvo įšventintas anglikonų dvasininku, o 1984 m. tapo jauniausiu Anglikonų bendruomenės vyskupu.
Priverstas palikti Pakistaną, jis apsigyveno Anglijoje ir buvo paskirtas 106-uoju Ročesterio vyskupu. Nuo 1999 m. jis dirbo Lordų rūmuose, aukštesniuosiuose Jungtinės Karalystės parlamento rūmuose.
2009 m. jis pasitraukė iš Ročesterio vyskupo pareigų ir dabar yra organizacijos OXTRAD, kuri rengia krikščionis tarnystei tose vietovėse, kur Bažnyčia susiduria su persekiojimais, prezidentas. Šių metų balandį jam suteiktas monsinjoro titulas. Jo kolegos katalikų kunigai apie jį atsiliepia labai gerai. Vienas jų „The Pillar” sakė, kad jis yra „viena didžiausių dovanų Bažnyčiai nuo Newmano laikų”. Kitas apibūdino jį kaip turintį „nuostabų protą”.
M. Nazir-Ali gana ilgame ar atvirame interviu „The Pillar” atskleidžia pagrindinius motyvus, kodėl jis nusprendė tapti kataliku. Anot jo, tai nebuvo sunku, ir iki šiol teigia nesigailintis dėl tokio savo sprendimo.
„Krikščionių tikėjimas man, žinoma, yra labai asmeniškas. Jis apima asmeninį įsipareigojimą Dievui, kuris apsireiškė Kristuje, – mano atsaką į tai ne tik tikėjimu, bet ir gyvenimu”, – sako M. Nazir-Ali.
M. Nazir-Ali manymu Katalikų Bažnyčia geriau įkūnija ekumeninius tekstus nei Anglikonų Bažnyčia. „Pavyzdžiui, kalbant apie tai, kaip priimti sprendimus moraliniais klausimais, sutarėme, kad esame bendroje tradicijoje, kad egzistuoja bendras mąstymo apie moralinius klausimus būdas ir pan. Ir tada anglikonų provincijos viena po kitos paprasčiausiai atsisakė to, dėl ko buvo sutarta, kad tai yra bendra moralinė pozicija”.
M. Nazir-Ali įsitikinęs: „Nepriklausomai nuo to, ar moterys turėtų būti įšventintos, ar jos turėtų būti įšventintos vyskupėmis ir t. t., anglikonų bendruomenė bažnytiniu požiūriu yra per maža, kad priimtų tokį sprendimą ir išlaikytų pretenziją į apaštališkosios tarnystės tęstinumą”.
Kodėl M. Nazir-Ali nusprendė pereiti į Katalikų Bažnyčią? Kokie buvo pagrindiniai apsisprendimo motyvai? „Žmonėms dažnai sakau, kad mano apsisprendimas susijęs ne tiek su vienu ar kitu klausimu, kiek su tuo, kaip priimami sprendimai, kokiu pagrindu ir kokių autoritetų”, – paaiškina jis.
„Manau, kad Lambeto konferencija (tarptautinis anglikonų vyskupų susirinkimas, vykstantis kas 10 metų, – red. past.), nors ir neturėjo teisinės galios provincijoms, turėjo moralinį autoritetą. Bažnyčios tvarkos, santuokos klausimais Lambeto konferencija ne kartą priimdavo vienokį sprendimą, o provincijos eidavo ir darydavo visai ką kita”.
Kenterberio arkivyskupas neseniai Egipte pasakė, kad „mes priimame sprendimus bendru sutarimu, bet net ir tada žmonės gali daryti tai, kas jiems patinka”. M. Nazir-Ali teigimu, tai „tai neveikia. Mums reikia būdo, kaip priimti visuotinės svarbos sprendimus, kurie laikytųsi visuotinai. Priešingu atveju kyla chaosas”.
„Reikia mokymo, kuriuo galėtų remtis tikintieji, kai jiems to reikia, o taip pat ir dvasininkai, atliekantys savo pamokslavimo ir mokymo tarnybą įvairiais tikintiesiems rūpimais klausimais, – mano jis. – Nors nesu už tai, kad magisterinis autoritetas kištųsi į kiekvieną žingsnį, Bažnyčios gyvenime kartkartėmis iškyla klausimų, kai atitinkamas autoritetas, atsižvelgęs į daugybę nuomonių ir patirties, turi pasakyti: ,Taip reikia, o ne kitaip’. Anglikonizmas to padaryti negali. Po paskutinės Lambeto konferencijos Kenterberio arkivyskupas pasakė: ,Aš neturiu ir nepretenduoju į jokius įgaliojimus ką nors drausminti’, žinoma, kalbant apie anglikonų provincijas”.
Ar buvo teologinių kliūčių pereiti į kitą Bažnyčią? „Nesusidūriau su kraštutiniu antibažnytiniu nusiteikimu, kuris kartais pasitaiko, pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje. Mano aplinkoje žmonės tiesiog negalvojo apie šiuos dalykus.
Tačiau man tapo aišku, kad, viena vertus, Šventasis Raštas yra unikalus. Jis skirtas visiems laikams. Visas Bažnyčios gyvenimas turėtų juo vadovautis. Tačiau, kita vertus, tiek evangelikalizme, tiek platesniame anglikoniškume nuolat kyla klausimas, kaip aiškinti Šventąjį Raštą”.
Kas galiausiai lėmė tokį apsisprendimą? „Manau, kad tai turėjo lemti nesugebėjimas priimti bendrų sprendimų ir didesni skilimai, kurie vyko anglikonų bendruomenėje, kur galiausiai įvyko klasikinis protestantų susiskaldymas”.
Jis įsitikinęs: „Visada teisingai ar neteisingai maniau, kad anglikonizmas, viena vertus, turėjo postūmį siekti didesnio katalikiškumo, kurį paveldėjo, kita vertus, turėjo postūmį siekti didesnio susiskaldymo. Aš nusprendžiau, kad jis negrįžtamai pasuko didesnio susiskaldymo keliu. Jis nusprendė tapti liberalia protestantų bažnyčia”.
M. Nazir-Ali sako, kad žmonės turi įvairių priežasčių tapti katalikais: „Manau, kad viena iš priežasčių yra doktrinos aiškumo poreikis, kad žmonės tikrai turi žinoti, kuo tikėti. Kita priežastis – aiškumas dėl moralinio mokymo, dėl to, kaip gyventi. O žmonės šiais laikais labai susipainioję, kaip jie turi tvarkyti savo gyvenimą Evangelijos šviesoje – net jei ne visada paklūsta tam, kas pasakyta, jie vis tiek nori krypties, – mano jis. – Daug geriau suvokiama sakramentų svarba. Tai yra vienas iš bruožų. Taip pat priklausymas visuotinei Bažnyčiai, teigiančiai, kad ji turi tęstinumą per amžius”.
M. Nazir-Ali interviu pasakoja apie dabartinę savo rolę Bažnyčioje: „Toliau dariau daugiau ar mažiau tai, ką dariau anksčiau – dėstau Oksforde, vadovauju studentams ir padedu persekiojamoms Bažnyčioms bei jų vadovams, ką užsibrėžiau daryti, kai atsistatydinau iš Ročesterio”.
„Be to, kad popiežius Pranciškus mane paskyrė savo prelatu, man nebuvo suteikta pernelyg daug atsakomybės, o tai tam tikra prasme mane išlaisvina. Kartais apie tai susimąstau: ar neturėčiau turėti ką nors gana konkretaus daryti. Tai, žinoma, ribotų mane kitais būdais, – sako jis, o pabaigoje priduria: „Bet tai ateis Dievo laiku. Nežinau, kas tai galėtų būti. Dievas, be abejonės, ką nors parūpins. Jis visada taip daro. Aš Juo pasitikiu”.
